Lenkijai ir Vokietijai silicis – iš Taivano, lietuviams – vis tiek iš Kinijos
Su analogiška teisine situacija susidūrę Lenkijos ir Vokietijos silicio importuotojai jau gavo teismų įsiteisėjusius sprendimus, pagal kuriuos jiems nereikės mokėti antidempingo mokesčio. Vilniaus apygardos administracinis teismas mano, kad lietuvių bendrovės turi susimokėti beveik milijoną litų. Peršasi išvada, kad Lietuvos teismams trūksta drąsos suabejoti Europos Sąjungos ataskaita ir ja remiamasi kaip įrodymu, kai tuo tarpu pagal teisės aktų reikalavimus ji tėra priežastis pradėti tyrimą.
Lenkai ir vokiečiai, pirkę silicio iš tos pačios Taivano bendrovės kaip ir lietuviai, pabrėžia, kad remiantis Bendrijos muitinės kodekso nuostatomis (kurios taikomos visoms ES valstybėms, taip pat ir Lietuvai), muitinės institucijos privalo vykdyti tyrimą ir įrodyti, kad yra įvykdytos sąlygos papildomiems importo mokesčiams. Jos privalo įrodyti, kad prekės yra kilusios iš šalies, kurios prekėms taikomas antidempingo muitas, ir kad kur nors kitur nebuvo atliktas jų kilmę pagrindžiantis apdorojimas.
Tokie Lietuvos teismų sprendimai kuria precedento neturinį įvykį, kuris ateityje gali sukelti problemų ne vienai prekes iš trečiųjų šalių importuojančiai įmonei. Palikus galioti tokį sprendimą, ateityje importuojantieji prekes iš Taivano ar kitos ne Europos Sąjungos valstybės narės sunkiai galės tai daryti ramiai. Ypač tai aktualu prekėms ar žaliavoms, kurių importui į Europos Sąjungą taikomi antidempingo mokesčiai, kadangi net turint kilmę pateisinantį dokumentą, kurie patvirtina, be kita ko, žaliavos perdirbimą ir pagamintoms prekėms suteiktą naują kilmės statusą, išliks rizika, jog atgaline data bus paskaičiuoti muitai ir mokesčiai bei taikytos sankcijos.
Išties sunkiai suvokiamas ir toks Lietuvos institucijų požiūris, kuriuo atsisakoma pareigos atlikti išsamius tyrimus dėl konkrečių prekių importo, o remiamasi tik rekomendacinio pobūdžio OLAF ataskaita. Ar Vokietijos ir Lenkijos teismų sprendimai nėra pakankamas įrodymas, jog mūsų valstybės institucijos, vertindamos OLAF ataskaitą kaip nepaneigiamą tiesą ir pagrindą taikyti milijonines baudas Lietuvos importuotojams, daro žalą ne tik verslui, bet ir pažeidžia vienodo ir teisingo Europos Sąjungos teisės taikymo principą? Ar toks Lietuvos institucijų požiūris netaps dar viena priežastimi Lietuvos importuotojams perkelti savo verslą į kitą Europos Sąjungos valstybę, kuri atsisako formalistinio ES teisės taikymo, o ją taiko pirmiausiai atlikusi išsamų aplinkybių tyrimą?
