Nedidelio miestelio didelis turtas

Juditos Grigelytės nuotr.
Zigmas Vileikis - 1986-ųjų Birštono džiazo festivalio scenoje
Neda Malūnavičiūtė, Vytautas Labutis- Arturo Anusausko suburto ansamblio "Džiazo nublokšti" dalyviai, 1990 m.
Vladimiras Čekasinas ir Nora Šlykaitė, 1984 m.
Alberto Švenčionio nuotr. Muzikologas Olegas Sotnikovas yra pasakęs: „Atsiverti „Šerloką Holmsą“ ir skaitai – penktadienį, 19 val., iš miestelio išvažiuoja traukinys. O jis, pasirodo, ir mūsų laikais tą pačią valandą iš tos pačios stoties išvažiuoja. Taip ir Birštonas – daugelį metų prasideda tuo pačiu laiku: paskutinį kovo savaitgalį, penktadienį, 19 val., tradiciniais šaukiniais, ir būtinai – diksilendu.“ Birštono džiazo festivalis vyksta kas antri metai, šiemet jis – jau penkioliktas. „Kai iškabini 200 fotografijų, pamatai, kaip laikas bėga: matai savo bičiulį – liekną, dar su plaukais, matai ant tėvų muzikantų kelių sėdinčius vaikus, kurie patys dabar groja šiame festivalyje“, – nostalgiška gaida pradeda p. Vileikis. Paklaustas, nuo ko prasidėjo „visas tas džiazas“, pasakoja, jog Klaipėdos fakultetuose studijavo tuo pat metu kaip ir Arvydas Joffė, Romas Malinauskas, Stepas Januška. Pranas Narušis tuo metu Klaipėdoje įkūrė, ko gero, pirmąjį bigbendą, o 1977-aisiais p. Zigmas vedė jo pirmąjį koncertą Filharmonijoje. „Iš profesijos esu filologas (1977 m. Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultete Zigmas Vileikis baigė lietuvių kalbą ir dramos režisūrą, 2005 m. Vilniaus dailės akademijoje – kultūros vadybos ir kultūros politikos studijas), bet nuolat buvau su žmonėmis, kurie groja džiazą, ir tai pasėjo sėklą. Paskiau likimas lėmė, kad atsidūriau Birštone, kur buvo mano būsimos žmonos paskyrimo vieta. Nebegalėjau likti Klaipėdoje ir dėl tarybinės armijos: man buvo lyg ir pažadėta, kad tose Nemuno kilpose nuo jos pavyks pasislėpti. Bet, deja, nepavyko“, – pasakoja p. Zigmas. Susirengęs į Birštoną apie jį žinojo tiek, kad miestelis yra žemiau Kauno. Atskrido iš Palangos į Kauną lėktuvu, už 35 kapeikas maršrutiniu autobusu atvažiavo į Birštoną. 1980 m. sausį tapęs Kultūros skyriaus vedėju, buvo jauniausias toks Respublikoje.
Kita muzika
„1980-ųjų gegužę su šviesaus atminimo muzikologu Liudu Šalteniu susitikome Palangoje. Buvome pažįstami, pradėjome kalbėtis apie tai, ką galima nuveikti, ko galima norėti. Birštono kultūros rūmuose viena iš mano krypčių buvo mėgėjiškos veiklos vystymas. Kai esi jaunas, iš didesnio miesto ir su kita muzika, pagyvenusių žmonių šokiai, chorai, tautinis menas dar „nekabina“. Taip su Liudu ir išmąstėm: pabandysim rengti džiazo festivalį, – prisimena p. Zigmas. – Tada, prieš 28 metus, sugalvojom, kad tinkamiausias jam laikas – lapkričio 1–2 d. Buvo pavasaris, šilta, ir mudviem visai išgaravo iš galvos, kad tai yra Vėlinės, mirusiųjų pagerbimo diena, juolab kad ji nebuvo „oficialiai pageidaujama“. Liudas Šaltenis, tuo metu dirbęs Kultūros ministerijoje, „džiazo idėja“ pasidalijo su ministru Jonu Bieliniu. Ministras „nuleido“ reikalą Dainiui Trinkūnui, viceministrui. O šis pasakė: „Vaikinai, blogai. Reikia visa tai į ką nors įvilkti, uždėti kepurę.“ „Kai atėjau pas tuometinį vykdomojo komiteto pirmininką Antaną Zenkevičių ir pasakiau, kad noriu organizuoti džiazo festivalį, jis manęs paklausė: „O kas tas džiasssas?“ Supratau – nuo to, ką pasakysiu, priklausys festivalio likimas. Pasakiau, kad tai yra tyli muzika, grojama beveik tamsoje. Po pauzės išgirdau: „Daryk. Jeigu kas, aš tau nieko nesakiau.“ Tokia buvo palaiminimo frazė. Vilniuje susitikome visi trys: Dainius Trinkūnas, Šaltenis ir aš, sprendėm, ką daryti. Buvo aišku, kad festivalį, kaip ir viską tuomet, reikia kam nors skirti. Mes jį skyrėm TSKP 26 suvažiavimui, ir tai buvo vienintelė landa, pro kurią galėjom pralįsti“, – pasakoja p. Vileikis.
Pirmasis festivalis įvyko 1980 m. Zigmui Vileikiui tuomet buvo 25-eri. Antrasis festivalis buvo skirtas „jaunimo kažkam“, tie skyrimai baigėsi 1988 m. Tuo metu kaip „kepurė“ dar būdavo kviečiamos komisijos, būtinai iš Maskvos atvykdavo solidus veikėjas – garbus džiazo kritikas Aleksejus Batašovas, TSRS nusipelnęs artistas Konstantinas Orbelianas, TSRS kompozitorių sąjungos lengvosios muzikos sekcijos pirmininkas Jurijus Saulskis.
Į pankų suvažiavimą
Zigmas Vileikis pasakoja „komizmą“, nutikusį 1984-ųjų kovo viduryje, prieš pat festivalį: Maskvos geležinkelio stotyje buvo sulaikytas pankas. Paklaustas, kur susirengęs, pasakė, jog važiuoja į Lietuvą, kur mažame kurortiniame miestely vyks pankų suvažiavimas. CK sekretorius Lionginas Šepetys reikalą „sutvarkyti“ perdavė Kultūros ministerijai, ir į Birštoną penktadienį, festivalio pradžios dieną, atvažiavo Dainius Trinkūnas, saugumo vadas Baltinas, Dailydžionytė – CK Propagandos skyriaus instruktorė.
„Draugas Vileiki, klausia ji manęs, o kaip jūs atskirsite panką nuo ne panko? – juokiasi dabar pašnekovas. – Aš žado netekau, iš pradžių nesupratau, kas darosi: atvažiavo 7 „viliukai“, išlipo iš jų milicininkai su šunimis, visi laukia kažkokio suvažiavimo, o čia – nieko nėra, jokių pankų, visi tvarkingai eina į koncertą.“ Gražiausia, pasakoja p. Zigmas, buvo antrąją dieną: jie prisigėrė, tie saugumiečiai, pametė savo dokumentus. Neradę pankų surinko miestelio girtuoklius, kurie tokių „pasivažinėjimų“ nebuvo matę, nuvežė už Prienų ir paleido. Tie, kol grįžo, išsiblaivė. 1990 m. jau buvo kitaip: kovo 11 d. paskelbta Nepriklausomybė, o 26 d. prasidėjo festivalis. Jame dalyvavo pirmoji „tikrų“ užsieniečių grupė – švedai. Paskui Vladimiras Tarasovas į Birštoną atvežė Zbignevą Namislovskį, ir tada prasidėjo... „Vėliau, kaip ir visi, išgyvenom blokadą: buvo visiškas krachas. Mūsų žmonės stovėdavo Minsko plente, kad nupirktų degalų, nes reikėjo atsivežti muzikantų. Kai pagalvoji, – išgyvenom dvi santvarkas, trejus pinigus, blokadą, bankų griūtis. Per tą laiką pasikeitė 9 kultūros ministrai, gal 12 policijos komisarų
“, – šypsosi p. Vileikis. Pašnekovas prisimena, kaip 1988-aisiais Liudas Šaltenis, Antanas Gustys ir jis „padalijo Lietuvą“. Tapo aišku, kad Birštone visi žanrai nebeišsitenka. Pagalvojo, kur ir ką būtų galima rengti: Kaune – džiazroko, Vilniuje – avangardinio, Panevėžyje – vokalinio, Klaipėdoje – tradicinio diksilendo festivalius. „Taip iš Birštono kaip iš Nemuno ištekėjo upeliai. Dabar Panevėžys jau užgeso, vilniečiai išliko savimi, Kaunas kasmet kviečiasi komercines mega žvaigždes, tai – jų prioritetas, klaipėdiečiai – atviri, nemokami, bet ten pradeda nebelikti džiazo, lieka folk music, šalia džiazo. Tačiau Lietuva vis tiek laikoma „festivališka“ šalimi“, – dėsto p. Zigmas.
Kad nepaspringtų
Kodėl festivalis vyksta kas antrus metus? – klausiu. „Aš vis sakau: bulvės, ir tos kasmet neuždera, ir obelys. O mūsų festivalyje 75% muzikantų yra lietuviai. Būkim teisingi: parengti kasmet visiškai naują programą sudėtinga, daugelis mūsų džiazmenų juk negyvena iš tos muzikos. Gal 1982 m. supratome: jeigu kaip kokį „Grok, Jurgeli“ festivalį rengsim kasmet, – paspringsim. Muzikantai nespės atsinaujinti, jų nepasiilgsi. Manau, kad nepralošėm. Kita vertus, jei turi įdomesnį projektą, pakliūsi į Kauno, Klaipėdos, Vilniaus festivalius. Bet, tarkime, grandiozinis Vilniaus kolegijos studentų projektas su Čekasinu negali rastis kasmet. Kartais išgirstu: jei nėra amerikiečių – ne festivalis. O mes niekad ir nesiveržėm jų turėti. Užsieniečių vis išlenda kai kuriuose projektuose, bet mes akcentuojame ne juos, o lietuvius, Lietuvos žydus, Lietuvos ukrainiečius, Lietuvos rusus“, – juokiasi Zigmas. Ir priduria: „Nei Vilniui, nei Kaunui lietuviai per daug nerūpi. O man reikia kviesti muzikantus iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių. Va, Petras (Vyšniauskas) šiemet su anykštėnais atvažiuoja. Niekur nedingsi, reikia apimti Lietuvą, dėl džiazo sklaidos privalai tą daryti. Sukies kaip karuselėje. Gal dideliam mieste lengviau, o čia vis tiek viskas „eina“ per tave: programa, muzikantai, jų apgyvendinimas, įgarsinimas, apsauga, net gaisrinė... Per festivalį parlekiu namo, palendu po dušu, persirengiu, kaklaraištį man užriša, vėl lekiu. Kartais mąstau: kur yra tas aklasis, kuriam galėčiau pasakyti: va, imk visus telefonus, daryk.“ Netikiu, Zigmai, kad galėtumėt atiduot festivalį, – sakau. „Ne, negalėčiau, – pripažįsta. – Bent jau šalia stovėčiau. Mes tapom kažkokie maniakai – Jonas, Antanas, Kongas, Judita, aš...“
Moterys eina
Zigmas Vileikis, ko gera, kaip nė vieno kito džiazo festivalio Lietuvoje rengėjas, savo kailiu jaučia, kaip keičiasi ar nesikeičia lietuviškojo džiazo panorama: jo festivaliuose per tuos metus grojo visi Lietuvos džiazistai, ne po kartą, ir ne po du. „Yra keli momentai. Pirmiausia – kartos. Pirmoji buvo Ganelinas, Tarasovas, Čekasinas. Paskiau – jų mokiniai: Petras, Vytas Labutis, Gediminas Laurinavičius. Trečioji – Neda, Mockūnas, Vytis Nivinskis. Dabar atsirado dar viena karta: Jarovskaja, Kristina Svolkinaitė, dabartiniai studentai. Man patiko jaunos kietos panos – grupė „QU 5“. Jos iš pat pradžių įsikabino: norim į festivalį, ir viskas. O man ką daryti? – 38 projektai, kurie nori, o telpa 19 arba 21. Paveikė jos mane, galvoju, – gerai, tepasiunta. O dabar girdžiu, kad teisingai pasielgiau, nors į tą vietą buvo 5 kolektyvai. Besirengdamas šiam festivaliui pirmą kartą pastebėjau moterišką spalvą, niekada jos nejutau. Mūsų festivalyje pirmą kartą atsiranda tokie pavadinimai: Kristinos Svolkinaitės projektas, Valentina Jaronskaja. Pažiūrėkit, šiemet festivalyje nebus tokių grandų kaip Ramoška, Leonido Šinkarenkos, Olegas Molokojedovas, kitų, kurie tarsi įaugę į festivalį. Bet atsirado visai naujų vardų. Tai suteikia šviežumo, džiugina. Dar turėjau idėją pakviesti tuos, kurie grojo 1980-aisiais. Iš jų bus Ganelinas – su solo koncertu, atskrenda specialiai savo 45 minutėms. Dar bus Romualdas Grabštas, Rimas Brazaitis, jie dalyvauja nuo pat pirmo festivalio.“