Darbo laiko vidurkis neturi viršyti 48 valandų per savaitę

Jonas Gricius, Valstybinės darbo inspekcijos Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vedėjas: „Jeigu darbuotojui nesuteikiamas normalus darbo valandų skaičius ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių, tai faktiškai dirbtų valandų ir nustatytų darbo valandų skirtumas laikytinas prastova ne dėl darbuotojo kaltės.“ Vladimiro Ivanovo nuotr.

**
Maksimali savaitės darbo laiko trukmė gali būti pailginta iki 60 valandų tuomet, jeigu per 4 mėnesius neviršijamas 48 darbo valandų per savaitę vidurkis.

Komentaras
Daiva Žumbakienė, auditorė:
„Valstybinė darbo inspekcija teigia, kad kai žmogus nedirba (jei jis neužsidirba iki minimumo), tada atsiranda prievolė darbdaviui sumokėti šį skirtumą iki minimaliosios algos, nes darbdavys neaprūpina darbu.
Kartais gali atsitikti ir taip, kad žmogus, grįžęs iš reiso po dviejų mėnesių ir vienos savaitės darbo, nori pailsėti, pabūti su šeima tris savaites iš eilės. Esminė problema – kaip mes žiūrėsime į šias tris savaites. Valstybinė darbo inspekcija vertina finansiniu aspektu. Jeigu asmeniui neužtenka iki minimaliosios algos, tai inspekcija tai traktuoja kaip prastovą.
Tachografai reiso metu užfiksuoja kiekvieną važiuotą viršvalandį. Nuo technikos niekas net ir neketina slėptis – visi su tuo sutinka ir sumoka pagal tikruosius duomenis ir už viršvalandžius. Taip pat normalu, kad žmogus grįžęs po reiso nori pailsėti. Tačiau, kaip minėta, kai jis ilsisi, darbdaviui atsiranda prievolė mokėti minimaliąją algą – neva tai prastova. Tačiau darbdavys galėtų aprūpinti darbu – paprasčiausiai darbuotojas nori pailsėti. Kai minimalioji alga nėra didelė, tai dar dar. O kas bus, jei ji pakils iki 2.000 Lt?
Principinė klaida, mano nuomone, kad Darbo kodeksas susietas su piniginiu-finansiniu veiksniu, o ne su tuo, ar žmogus dirbo, ar ne (ar jis ilsisi, ar dirba). Klausimas lieka atviras: kodėl darbdavys turi mokėti už laikotarpį, kai darbuotojas ilsisi, t. y. kai neatliekama jokio darbo? Užsienyje šis aspektas yra traktuojama kitaip nei mūsų Darbo kodekso nuostatose. Jei žmogus ilsisi, jam tuo laikotarpiu niekas neprivalo mokėti. Dažnai užsienio įmonių vadovai, savininkai, akcininkai nesupranta šios nelogiškos mūsų Darbo kodekso nuostatos. Jie, dirbdami Lietuvoje, nesupranta šio įstatymo nelogiško reikalavimo ir stebisi – kaip gali būti prievolė darbdaviui mokėti darbuotojui, jei jis tuo metu nieko nedaro?“

Komentaras
Jurgita Judickienė advokatų profesinės bendrijos „Judickienė ir partneriai Jurex“ partnerė, advokatė: „Mūsų nuomone, skirtingai šis atvejis aiškinamas todėl, kad jo reguliavimas nėra aiškus (būtent ypatumų 1.5, 11 punkto ir DK 149 straipsnio). Jeigu skirtingai šią nuostatą aiškina teisininkai, vadinasi, taikant šias normas galima laukti ginčų – ir tikrai ne dėl to, kad kuri nors darbo teisinių santykių šalis sąmoningai pažeidinėtų teisės aktus.
Jeigu sutiksime su aiškinimu, kad darbdavys turi pareigą kompensuoti kaip už prastovą, jei darbuotojas neišdirba nustatyto valandų skaičiaus per apskaitinį laikotarpį, tai reikia atkreipti dėmesį, kad jis turi kompensuoti tik tuomet, jei jis neužtikrina darbo krūvio.
Jei vis dėlto darbdavys užtikrina darbo krūvį, o pats darbuotojas nori daugiau poilsio, tokiu atveju, kaip ir nurodo Darbo inspekcijos atstovai, darbuotojas turėtų galimybę neatvykti į darbą administracijos leidimu (DK 143 str. 2 d. 2 p.) arba imti nemokamas atostogas. Tokiu atveju, jei per apskaitinį laikotarpį ir nebus išdirbtos visos valandos, priežastys, dėl kurių taip nutiko, nepriklausys nuo darbdavio ir pareigos mokėti už prastovą nebus.“ Jonas Gricius, Valstybinės darbo inspekcijos Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vedėjas