Tarpukario automobilių istorijos

Palengva, tačiau pažanga tarpukariu, plėtojant susisiekimą autobusais miestuose ir tarp miestų, buvo pasiekta.

M. Frumkino automobilių ekspozicija VII Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje. Kaunas, 1928 m. birželio 28 d. – liepos 3 d. J. Tallat-Kelpšienės nuotr.


Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona priesaikos dieną vyksta į Seimo rūmus. Kaunas, 1938 m. gruodžio 12 d. M. Truso nuotr.

„Lenktynės“ mieste. Kaunas, XX a. 4 dešimtmetis. D. Čibo nuotr.

Vilniaus keleivinis transportas apie 1935 m. Autobusas, kursavęs į Valakampius.


Monte Karlo ralio maršruto Talinas–Monte Karlo kontrolinis punktas Kauno centre. Lenkų ekipažas su ,,Opel Olympia“ (automobilis A10-22[0] 122 Monte-Carlo). Kaunas, 1936 m. J. Miežlaiškio nuotr.
Policininkas reguliuoja eismą Kaune, Donelaičio ir Maironio gatvių sankryžoje. Mokomoji nuotrauka. XX a. 4 dešimtmetis.


Autobuso avarija Žiežmarių apylinkėse. XX a. 4 dešimtmetis.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr. Pirmasis automobilis Lietuvoje užregistruotas 1896-aisiais (prancūziškas „Panhard et Levasseur“, jis kainavo 2.417 tuometinių rublių), tačiau 1918 m. atkūrus Nepriklausomybę lengviesiems automobiliams ir autobusams teko įveikti gan ilgą ir nelengvą kelią, kol jie tapo neatskiriama visuomenės kasdienybės dalimi. VŽ „Savaitgalis“ žvelgia į automobilizmo istorijos Lietuvoje tarpsnį. Dauguma lengvųjų automobilių, įregistruotų tarpukario Lietuvoje, buvo amerikietiški. 1937 m., sumažinus importo muitus, jų ėmė daugėti, tačiau automobilių skaičius, tenkantis statistiniam šalies gyventojui, buvo gerokai mažesnis nei Vakarų Europoje ar JAV. Antai 1937 m. vienas lengvasis automobilis teko 1.243 lietuviams. JAV vienas automobilis teko 4,5 gyventojui, Didžiojoje Britanijoje – 21, Vokietijoje – 47, Estijoje – 250, Latvijoje – 412. 1938-aisiais iš Lietuvoje įregistruotų 2.301 lengvojo automobilio lyderiavo amerikietiški prekių ženklai – „Ford“ (411 automobilių), „Chevrolet“ (224), „Buick“ (119), „Chrysler“ (106), „Studebaker
“ (67), „Packard“ (56). Iš europietiškųjų pirmavo „Opel“ – (418), gerokai atsiliko „Daimler Benz“ (91), „Fiat“ (45), „Renault“ (31), „Peugeot“ (30). Beveik pusė biuikų buvo įregistruoti kaip tarnybiniai. Tarpukariu biuikai laikyti bene tinkamiausiais reprezentacijai, jais važinėjo ministrai, verslininkai, bankininkai. Europietiškos mašinos buvo gerokai mažesnės, neretai atviru kėbulu, tų laikų supratimu, reprezentacijai jos netiko, tačiau daugiau uždirbantys žmonės jas jau galėjo įpirkti.
Amerikietiškų automobilių populiarumui įtakos turėjo ir tai, kad Lietuvoje JAV lietuvių įkurta bendrovė „Amlit“ jais prekiauti pradėjo trečiojo dešimtmečio pradžioje. Lietuvoje valstybinius numerius automobiliams pradėta teikti 1921 m., o nuo 1932-ųjų įsigaliojo valstybiniai numeriai su registracijos vietos nuoroda – ant numerio užrašytos viena arba dvi raidės reiškė šalies miestą arba apskritį, kurioje transporto priemonė registruota. Numeriai buvo balti su juodais skaičiais. Respublikos prezidentas Antanas Smetona įvairiais laikotarpiais važinėjo prancūzišku „Delaunay-Belleville 12 CV“, „Fiat 519“, „Lincoln Series K“. Prezidento automobilio valstybinis numeris buvo „K 1“. Šiais laikais mažai kam žinomas prancūzų gamintojo „Delaunay-Belleville“ automobilis XX a. pradžioje buvo vienas iš prestižiškiausių pasaulyje ir turtuolių geidžiamiausias. Jais važinėjo Rusijos caras Nikolajus II, Graikijos karalius Jurgis I, Ispanijos karalius Alfonsas XIII.