Valstybė – verslo dalininkė
Kai bus paskelbtas kvietimas, verslininkai galės prašyti pinigų patalpoms statyti ar nuomoti, darbo vietoms rengti, darbuotojams mokyti. Numatytas ir vienas pranašumas prieš užsieniečius – paramą bus galima naudoti gamybos priemonėms įsigyti. Tačiau šalia to suregzti lietuviški „pančiai“: užsienio įmonėms nediktuojama, kokioje vietovėje jos turėtų investuoti ir kurti darbo vietas, o Lietuvos investuotojai privalės steigti įmonę tik probleminiame regione.
Atrodo, tokia prievolė verslininkų pernelyg nežavi – ne paslaptis, kad didžiausias darbo jėgos nutekėjimas į užsienį fiksuojamas būtent probleminiuose regionuose, o juose likę pašalpų gavėjai gali būti ne itin linkę keisti gyvenimo būdą.
O kol kuriamos naujos priemonės ES struktūrinei paramai gauti, artėja kitas, 2014–2020 m. europinių pinigų naudojimo etapas. Panašu, kad po kelerių metų negrąžinama finansinė parama baigsis – valstybė linkusi subsidijų nebedalyti, o paremti verslą kitokiais būdais. Vienas jų – valstybės investicijos į akcinį kapitalą. Ūkio ministras Rimantas Žylius šiandien „Verslo žiniose“ aiškina, kad subsidijų forma buvo pateisinama krizės sąlygomis. „Stabilumo laikotarpiu subsidijos būtų nebepateisinamos – valstybė neturi dalyvauti privačiame versle iškraipydama konkurenciją“, – tikina ministras.
Tačiau ir visiškai nusisukti nuo verslo valstybė, regis, nežada. Įmonei prireikus paramos gamybai plėtoti valstybė galėtų investuoti į tos įmonės akcinį kapitalą, kitaip tariant, – įsigyti jos akcijų. Kokia tai galėtų būti kapitalo dalis, dar neaišku, kaip neaišku ir tai, ką valstybė galėtų veikti su tomis akcijomis.
Kalbama, kad verslui tai būtų naudinga, nes sustiprėjusi įmonė galėtų papildomai pasiskolinti iš bankų, o ir šiems didesnį pasitikėjimą turėtų kelti bendrovė, kurios akcininkė yra valstybė. Sėkmės atveju valstybė galbūt galėtų gauti ir dividendų, o įmonės pageidavimu leisti jai iš valstybės tas akcijas išsipirkti. VŽ kalbinti verslininkai tokį variantą vertina palankiai – esą valstybė nebūtų pati blogiausia verslo partnerė, nes būtų žaidžiama pagal nustatytas taisykles, todėl įsileisti tokę akcininkę į įmonę gal ir nebūtų per daug rizikinga.
Sėkmės atvejis hipotetiškai lyg ir aptartas. Tačiau ŪM vadovai nešneka, koks likimas lauktų valstybės pinigų nesėkmės atveju. Nešneka tikriausiai dėl to, kad yra nemažai pavyzdžių, kai įmonės, gavusios ES lėšų (kurių dalį sudaro ir Lietuvos biudžeto pinigai), bankrutavo. Arba sėkmingai pavirto „feniksais“. Toks pats likimas tuomet lauktų ir valstybės investicijų, nukreiptų į privačių įmonių akcinį kapitalą. Ir dar nežinia, kas norėtų (ir ar norėtų) išpirkti valstybės valdomas akcijas ne itin sėkmingai dirbančioje įmonėje.
Juolab jei tų akcijų paketas būtų nieko nelemiantis – tokių įmonių, kur valstybė valdo kelis procentus akcijų, yra pilna, o tos akcijos pirkėjų taip ir nesulaukia. Kita vertus, valstybė, parodžiusi, kad nemoka valdyti jai priklausančio turto, vargu ar būtų gera privačių įmonių akcininkė ir kompetentinga patarėja.
