Sėsti už bendro stalo nieko nekainuoja
Gyvenimiškas pavyzdys – nekilnojamojo turto (NT) įsigijimas. Tiek fizinis asmuo, tiek įmonė, įsigijusi NT, turi pasiruošti maždaug savaitę truksiančiam vaikščiojimo po paslaugų teikėjus ir stovėjimo ilgose eilėse maratonui.
„Verslo žinių“ atstovams patiems teko tuo įsitikinti, kai nei LESTO, nei „Vilniaus vandenys“, nei „Lietuvos dujos“, nei namą administruojanti įmonė ar kabelinės televizijos (taip pat ir interneto) operatorius neleido sutarties sudaryti internetu, naudojantis banko el. bankininkystės sistema. Pasikeitus NT objekto savininkui, pasirašyti sutartis su šiomis įstaigomis yra privaloma.
Ką tai reiškia vartotojui? Mažiausiai penkis apytikriai valandą trunkančius vizitus po įvairiose miesto vietose išsibarsčiusius klientų aptarnavimo centrus, sugaištą laiką, sąnaudas transportui ir pan. Neabejotinai, tai kainuoja ir paslaugų teikėjams – mat reikia išlaikyti klientus aptarnaujančius darbuotojus, taip pat aptarnavimo centrus su visa jų infrastruktūra, padengti kitas išlaidas.
Tačiau kas kaltas, kad XXI a. internetas tokioje srityje pagelbėti negali? Ar paslaugų teikėjai, ar netobula teisinė bazė, ar galų gale patys vartotojai? Juk duomenys apie pasikeitusį NT objekto savininką Registrų centro duomenų bazėse yra, tereikia juos paimti.
VŽ šiuo klausimu konsultavę teisininkai sako, kad kaltė bendra. Paslaugų teikėjai baiminasi, kad vartotojai, sudarę sutartis per el. bankininkystės sistemą, vėliau galės lengvai jas užginčyti argumentuodami tuo, kad niekas nepaaiškino sutarties sąlygų ar neturėjo tinkamų galimybių su jomis susipažinti. Juo labiau, kad el. bankininkystės vartotojo autorizacijos sistema teisiškai nėra aukščiausio lygio el. parašas.
Tokiu parašu laikoma, pvz., asmens tapatybės kortelė, turinti vadinamąjį kvalifikuotą elektroninį sertifikatą. Tačiau tai susiję su papildomomis išlaidomis skaitytuvui, palaikymo mokesčiui, kurį ima kai kurie sertifikatus išduodantys centrai. Galiausiai reikia turėti naujo pavyzdžio tapatybės kortelę, tad taip sudaryti sutartis gali tik nedidelė dalis gyventojų.
Anot teisininkų, netobula ir teisinė bazė, kurioje yra tiek vartotojui, tiek paslaugų teikėjui nepalankių „kabliukų“. Tačiau teigiamų pavyzdžių vis dėlto yra – sudaryti vairuotojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį internetu, naudojantis el. bankininkystės sistemomis, leidžia draudikai. Yra ir daugybė kitų pavyzdžių, tarkim, mobiliojo ryšio operatorių sutartys.
Tad „Verslo žinios“ klausia, kas trukdo įmonių, vartotojų ir įstatymų leidėjų atstovams susėsti už bendro stalo ir rasti visiems priimtiną sprendimą? Vartotojai ir verslas sutaupytų pinigų, o valdžia galėtų didžiuotis gavusi „papildomų taškų“ skelbdama ataskaitas apie viešųjų paslaugų perkėlimą į internetą.
