Kai noras turi būti abipusis
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) atlikta apklausa parodė, kad būtent kvalifikuotų darbuotojų stygius ir yra viena iš tų priežasčių, kodėl užimtumas pramonės įmonėse didėja gana lėtai. Net 67% respondentų sakė, kad artimiausiu metu neketina keisti darbuotojų skaičiaus. Ir nors darbdaviai pasigenda specialistų, ypač – technologijų, abiturientai ir toliau renkasi populiarias socialinių mokslų studijas. Anot portalo „delfi.lt“, tarp stojančiųjų į universitetus šiemet pirmauja medicina, ekonomika, teisė, politikos mokslai, odontologija.
Apie kvalifikuotų darbuotojų stygių pramonininkai prabilo jau prieš kelerius metus, tačiau ši problema itin išryškėjo pagausėjus emigracijos srautams. Bet darbo ieškančių absolventų ne visad laukia darbdavių glėbys – be visų kitų reikalavimų, išvardintų darbo skelbimuose, pirmose eilutėse šviečia užrašas: reikalinga darbo (panašaus darbo) patirtis. Ir išeities iš šio uždaro rato tarsi nėra – reikalinga patirtis, o kaip jos įgysi nepradėjęs dirbti?
Tad ir darbdaviai, ypač – pramonės įmonių, turėtų ranką prie širdies pridėję prisipažinti: jie nori gauti gerai parengtą reikiamos profesijos specialistą, turintį patirties, tačiau mokėti jam linkę kuo mažesnį atlyginimą, neretai – tik minimumą. „Mes manome, kad artimiausiu metu darbo užmokesčio lygis labai stipriai nesikeis, ne iš vienos pusės pramonėje labai trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, įmonių finansiniai rodikliai gerėja, tačiau įvertinant dabartinį 17% nedarbo lygį labai tikėtis drastiškų darbo užmokesčio didinimų tikrai neverta“, – štai tokį rebusą suformulavo Aleksandras Izgorodinas, LPK analitikas. Ko gero, tai reiškia: kadangi yra pilna bedarbių, prisivilioti darbuotoją galima ir už grašius...
O kvalifikuoti darbuotojai tokios „malonės“ nelaukia – jie arba dirba normaliomis sąlygomis juos vertinančiose įmonėse, arba jau triūsia užsieniuose. Dalis vakarykšte diena gyvenančių Lietuvos darbdavių vis dar nenori suprasti, kad tenka konkuruoti su ES darbo rinka. Emigruojantys žmonės yra prasitarę, kad ne tik nedarbas, menkas atlyginimas gena juos svetur – atmosfera, sukurta darbo vietoje, nebėra antraplanė. Šiandien darbuotojai nori jaustis oriai, šalia finansinių dalykų vietą turi rasti ir bendražmogiški reikalai.
Apie tai, kad įmonė pati imtųsi apmokyti reikalingą darbuotoją, investuotų į jo kvalifikaciją, kas yra priimta normaliame pasaulyje, Lietuvoje veik nekalbama. Juk jokie įstatymai nedraudžia susiradus reikiamą profesiją studijuojantį jaunuolį pasikviesti atlikti praktiką savo įmonėje, mokėti jam stipendiją ir taip išsiauginti sau kompetentingą darbuotoją. Turime dvi aukšto lygio technologines mokyklas – Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir Kauno technologijos universitetą. Galbūt šiais adresais ir galėtų aktyviau pasidomėti pramonės įmonių vadovai, informuodami, kokių specialybių darbuotojų dabar reikia šalies pramonei, kokių reikės artimiausioje perspektyvoje ir pan.
VŽ mano, kad pramonės (o gal ir ne tik pramonės) įmonių ir aukštųjų mokyklų bendradarbiavimas galėtų būti aktyvesnis. Šalies ūkiui reikalingoms specialybėms populiarinti yra skirta tam tikra pinigų suma, tačiau vien to negana. Gal įstrigusį problemų vežimą išjudins Švietimo ir mokslo ministerija – ji imasi iniciatyvos susodinti prie vieno stalo visus darbo rinkos dalyvius. Išsikalbėjus ir išklausius visas puses, susitarti visad lengviau.
