Pirmas žingsnis – keisti mąstymą

Verslininkai, pradėję gaminti saulės elementus ar dar tik planuojantys tai daryti, prognozuoja neblogą ateitį – visame pasaulyje didėja susidomėjimas saulės energijos gavyba.

Bendrovėje „Precizika“ saulės moduliai surenkami iš įvežtinių dalių. Tačiau į nugarą lietuviams jau šnopuoja konkurentai – vien šiemet pasaulyje statoma apie 100 saulės modulius gaminančių įmonių. Aprūpinti jas gamybos linijomis jau tampa problema, be to, baiminamasi, kad plėtrą gali pristabdyti silicio žaliavos ar fotovoltinių plokštelių stygius. Išnaudoti didėjančius naujos pramonės šakos poreikius galėtų ir Lietuvos įmonės – laisvų nišų matyti energetikos bendrovėms, laidų, stiklo, plastiko ir kitiems gamintojams. Saulės elementų gamintojai gali išvardinti lietuviškas įmones, kurios galėtų sudaryti vadinamuosius klasterius. Kooperacija būtų naudinga ne tik saulės energetikos pramonei – papildomų pajamų gautų ir naujus gaminius įdiegusios įmonės: saulės modulių gamybai reikalingą stiklą galėtų gaminti „Gravera“ ar „Stiklita“, sidabro lydinio laidelius – „Lietkabelis“ ir pan.

Tiesa, pradžia lyg jau ir yra: Lietuvoje ruošiamasi pradėti gaminti fotovoltinėms plokštelėms reikalingą silicį. Tam yra sukurta bendra su rusų investuotojais įmonė, gauta parama ir iš ES fondų. Tačiau šiam siliciui gaminti nebus naudojama vietinė žaliava, kurios yra Lietuvoje, – skaičiuojama, kad tai būtų per brangu ir lietuviško silicio savikaina nebūtų konkurencinga. Todėl pasitelkti planuojama atvežtinį pigų metalurginį silicį.

Deja, gamybos kooperacijos pavyzdžių Lietuvoje dar yra mažai. Kokios priežastys stabdo tokio bendradarbiavimo naudą? Plikbajoriškas mentalitetas, sistema, neskatinanti kooperacijos, ar kas kita? Įmonėms, pasiryžusioms burtis į klasterius, parengta speciali programa – pagal priemones „Inoklaster LT“ ir „Inoklaster LT+“ galima pretenduoti į ES paramą, tačiau šalies verslininkai vangokai linkę bendradarbiauti.

Pavyzdžio nerodo ir valstybės sektorius – pakanka paminėti viešuosius pirkimus (VP). Pirmenybės teikti produktui, kurį susibūrusios pagamino lietuviškos įmonės, neleidžia Viešųjų pirkimų įstatymas, jo taisyklėse pirmenybė dažniausiai teikiama tam VP konkurso dalyviui, kuris pasiūlys mažiausią kainą. Deja, mes nesame tarp tų tautų, kurios demonstruoja pagarbą savo šalies gamintojų prekėms. Neretai netgi atvirkščiai – menkiname Lietuvos gamintojų prekių ženklą.

Įmonių pasiryžimas kooperuotis sukurtų ne tik naują pridėtinę vertę, bet ir naujų darbo vietų. Tokia kultūra turėtų būti skatinama ir valstybės, ir savivaldybių lygiu. Koordinuojančios institucijos vaidmens galėtų imtis Ūkio ministerija, kuri savotišką įdirbį lyg ir turi – jos specialistai kuruoja ES paramos projektus. Todėl subjektus, besikreipiančius dėl tokios paramos, galima būtų orientuoti į klasterių kūrimą, t. y. skiepyti gamybinio bendradarbiavimo kultūrą.

Juk apie tai, kad Vilniuje bus kuriamos keturios saulės elementų gamybos įmonės, buvo žinoma ne nuo vakar – projektai ir ES parama palaiminta daugiau nei prieš metus. Galbūt jau tada ministerijos specialistai galėjo paskatinti prie tokių projektų jungtis ir kitas Lietuvos įmones, galėsiančias saulės elementų gamintojams pasiūlyti reikiamos įrangos, detalių ar žaliavos... Iš tiesų, padaryti galima daug ką, tačiau pirmiausia reikia pakeisti mąstymą.