Kas tai? Veiklos sukaktis

Viešieji pirkimai: svarbiausio efektyvumo ingrediento beieškant

Publikuota: 2018-02-14

Astronautas Johnas Glennas, 1962 m. tapęs pirmuoju Žemę orbita apskriejusiu amerikiečiu, paklaustas apie ką galvojęs ir ką jautęs prieš skrydį, sakė: „Jaučiausi būtent taip, kaip jaustumės ruošdamasis startui ir žinodamas, kad sėdite įrenginyje iš dviejų milijonų detalių, iš kurių kiekvieną pagamino mažiausią kainą pasiūlęs rangovas“. Bet kam, kuris nors kiek domėjosi viešaisiais pirkimais ar juo labiau, yra juose dalyvavęs, šis astronauto nuogąstavimas kelia ne tik šypseną.

Daugeliui valstybių visame pasaulyje veiksmingas biudžeto panaudojimas ir efektyvūs viešieji pirkimai buvo ir lieka vienu svarbiausių bei opiausių klausimų: paslaugų ar prekių kainos ir kokybės santykis, procedūrų sklandumas ir skaidrumas tėra dalis iššūkių, kuriuos siekiama išspręsti tobulinant tiek atskirų šalių, tiek tarptautinės teisės aktus.

Lietuva, kur įvairiems pirkimams kasmet išleidžiama per keturis milijardus eurų, t.y. apie dešimtadalį valstybės bendrojo vidaus produkto, jokia išimtis. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo netrūko pastangų sukurti šiuolaikišką, skaidrią, valstybės ir visuomenės interesus atitinkančią viešųjų pirkimų sistemą. Tačiau netrūko ir skandalų. Tad šioje srityje pasiekėme ir į ką turėtume susitelkti tobulindami sistemą?

Sklandžiau ir paprasčiau

Pirmąjį teisės aktą, reglamentuojantį viešuosius pirkimus, Vyriausybė priėmė dar 1992 metais. Įvairiais laikotarpiais viešaisiais pirkimais siekta ne tik užtikrinti, kad valstybė įsigytų reikiamų prekių ar paslaugų, bet ir skatinti ekonomiką. Ryškus to pavyzdys – 1995 metais Vyriausybės patvirtintos Valstybinio pirkimo laikinosios taisyklės, pagal kurias vykdant pirkimus prioritetas privalėjo būti teikiamas lietuviškai produkcijai.

Viešųjų pirkimų įstatymas, kuriuo pirmą kartą Lietuvos istorijoje įteisinta viešųjų pirkimų sąvoka, įsigaliojo 1997 metais. Įstatymas nuolat tobulintas ir keistas, ypač šaliai rengiantis narystei Europos Sąjungoje. Pastarąjį kartą teisės aktas iš esmės atnaujintas pernai, kai 2017 metų liepą įsigaliojo nauja Viešųjų pirkimų įstatymo redakcija.

„Naujasis Viešųjų pirkimų įstatymas yra veikiau praktikos, kuri formavosi ne vienerius metus, įkūnijimas. Savaime jis didelių pasikeitimų nelėmė, – sako advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partnerė, viena iš prekybos ir komercinės veiklos praktikos grupės vadovių Laura Ziferman, – Įstatymas priimtas įgyvendinant naujas ES viešųjų pirkimų direktyvas, tuo pačiu atlikti pakeitimai, kuriuos lėmė Lietuvos teismų sprendimai arba Lietuvos viešųjų pirkimų specifika“.

Pasak pašnekovės, teisės aktas įtvirtino viešųjų pirkimų aspektus, kurie ir iki tol buvo taikomi praktikoje, iš dalies palengvindamas verslo dalyvavimą pirkimuose. Pavyzdžiui, kiekvienam pirkimui nebereikia rinkti gausybės kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų. Pakanka užpildyti vieną deklaracijos formą, ir jau galima dalyvauti pirkime, o visų dokumentų reikalaujama tik iš potencialaus pirkimo laimėtojo.

Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto lektorius Karolis Šerpytis pastebi, kad įsigaliojęs įstatymas atspindi gerokai platesnes permainas. Tarp jų – besikeičiantį verslo ir viešojo sektoriaus požiūrį į tarpusavio bendradarbiavimą.

„Perkančiosios organizacijos iki šiol dažnai tiesiog kopijuodavo ankstesnių pirkimų sąlygas ir reikalavimus, užkirsdamos kelią naujiems, geresniems produktams ir sprendimams įsigyti. Naujasis įstatymas atveria galimybę perkančiosioms organizacijoms dar prieš pradedant pirkimo procedūras konsultuotis su rinkos dalyviais, gauti informacijos apie galimas alternatyvas. Aiškesnis rinkos konsultacijų reglamentavimas padės megzti dialogą tarp viešojo sektoriaus ir verslo, o tuo pačiu skatins pastarojo konkurenciją“, – teigia ekspertas.

Sutinkama, kad pirkimų procesą nuo Nepriklausomybės atkūrimo nuosekliai siekta padaryti tiek skaidresnį ir efektyvesnį, tiek sklandesnį ir paprastesnį. Tai skatina ne tik teisės aktai, bet ir infrastruktūra – pavyzdžiui, į elektroninę erdvę perkeltos pirkimų procedūros. Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, 2016 metų beveik 98 proc. pirkimų buvo elektroniniai, ir nuo 2012 metų jų dalis išaugo 15 procentinių punktų.

Tiesa, pirkimo procedūrų perkėlimas į elektroninę erdvę tėra tik vienas žingsnis sklandesnio pirkimų proceso link. Ekspertai teigia, kad nepaisant technologijų pažangos, būtinybė rengti šūsnis popierinių pirkimo dokumentų tebėra didelis iššūkis konkursų dalyviams.

„Pirkimo procedūrų dokumentavimui kasmet vis dar sunaudojama tūkstančiai tonų popieriaus. Kažkada vykdžiau eksperimentą ir svėriau įvairių rūšių pirkimo dokumentus. Rezultatai nenudžiugino – jei, pavyzdžiui, dokumentai judriojo ryšio paslaugoms įsigyti svėrė 1,3 kilogramo, tai kompiuterių pirkimo – pusketvirto kilogramo, kanceliarinių prekių – puspenkto, o vaistų pirkimo konkurso dokumentų svoris viršijo net 19 kilogramų“, – pasakoja p. Šerpytis.

Stokojama šeimininko požiūrio

Svarbiu šiuolaikinio viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo privalumu ekspertai laiko ir tai, kad įstatymui įsigaliojus pasiūlymų ekonominis naudingumas, o ne vien kaina tampa pagrindiniu vertinimo kriterijumi. „Mažiausios kainos kriterijus yra neblogas, objektyvus ir lengvai palyginamas. Tačiau retai kada gyvenime vadovaujamės vien juo. Ar norėtume apsipirkti parduotuvėje, kur duonos skyriuje nematote, nei kaip duona atrodo, nei kas ją pagamino, o tik kainą?“, – kalba Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.

Polinkis prekes bei paslaugas konkursuose įsigyti pagal kainą, o ne pagal kokybę, ilgą laiką buvo vienas svarbiausių verslo įmonių ir organizacijų priekaištų šalies viešųjų pirkimų sistemai. Naujasis Viešųjų pirkimų įstatymas lyg ir bando susidoroti su šiuo iššūkiu, įtvirtindamas, jog bent 30 procentų pirkimų turi būti vykdomi atsižvelgiant ne tik į kainą. Tačiau p. Ziferman pastebi: „Vis tik į kitus kriterijus vis dar atsižvelgiama itin retai. Praėjusių metų pabaigoje analizavome didžiuosius pirkimus, vykdytus įsigaliojus naujam įstatymui. Tik nedidelėje dalyje pirkimų buvo atsižvelgta į kokybinius parametrus, pavyzdžiui, perkamos įrangos funkcionalumą.“

nuotrauka::2 left

Tačiau mažiausios kainos įsivyravimas – toli gražu ne vienintelis iššūkis.

„Viena vertus, neūkiškas, nešeimininkiškas viešojo sektoriaus valdymas šalyje sudaro sąlygas piktnaudžiauti viešaisiais finansais: pavyzdžiui, pirkimai sveikatos apsaugos organizacijose, kai regioninės poliklinikos skelbia konkursus pirkti įrangai, kuri yra pernelyg brangi ir perteklinė tokio lygmens institucijai. Tokių „nešeimininkiško“ elgesio pavyzdžių galima aptikti ir kitose srityse. Kita vertus, perkančiosios organizacijos ne visada atsakingai taiko protingumo kriterijus užsakymams, dažnai pasitaiko, kad perkamos ne moderniausios ar inovatyviausios paslaugos ar prekės, o tos, kurios tenkina formaliuosius kriterijus. Ir tai vyksta nebūtinai mažiausia kaina“, – pastebi ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Vadovų studijų prodekanė Virginija Poškutė.

Atsakomybės stoką pripažįsta ir Ž. Šilėnas. „Jei valdiškos institucijos turėtų daug sveiko proto ir su mokesčių mokėtojų pinigais elgtųsi sąžiningai ir atsakingai, viešųjų pirkimų tarnybos net nereikėtų. Juk mes visi kiekvieną dieną parduotuvėje sugebame nusipirkti ko mums reikia už tinkamą kainą be jokių viešųjų pirkimų ar tarnybos. Kita vertus, sveiką protą institucionalizuoti yra sunku“, – konstatuoja Laisvosios rinkos instituto vadovas.

Būtina kurti pasitikėjimą

Anot ekspertų, toliau tobulinant šalies viešųjų pirkimų sistemą ir darant ją skaidresnę bei efektyvesnę, dėmesys turėtų būti skiriamas teisės aktų vykdymui. Ekonomikos mokslų daktarė Poškutė pabrėžia būtinybę stiprinti tiek viešojo, tiek privataus sektoriaus atstovų pasitikėjimą viešųjų pirkimų skaidrumu, o tam būtina ne tik aiškiai apibrėžti taisykles, bet ir jų laikytis.

nuotrauka::1 left

„Labiausiai sistema tobulėja tada, kai visuose lygmenyse yra įgyvendinama tai, kas deklaruojama teisės dokumentais. Dabar sistema lyg ir yra, tačiau visur taikomos išlygos, pažeidėjai baudžiami simboliškai ar iš viso nebaudžiami, vilkinant teisinius tyrimus ir taikant senaties terminus“, – pažymi dr. Poškutė.

„Įstatymų laikymuisi labai svarbu yra vienoda ir nekintanti Viešųjų pirkimų tarnybos ir teismų praktika ir viešųjų pirkimų specialistų kvalifikacijos kėlimas. Neretai pasitaiko atvejų, kai perkančiosios organizacijos yra taip įbaugintos, kad vykdydamos pirkimus klaidas daro ne iš blogos valios, bet iš baimės suklysti. Tad pasitikėjimas ir padrąsinimas perkančiosioms organizacijoms turi kilti pirmiausia iš Viešųjų pirkimų tarnybos, kuri jau dabar deda labai daug pastangų dalintis gerąja praktika“, – pritaria advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partnerė Laura Ziferman.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau