Be namų negerai, be politikos – irgi

Tokią realybę atskleidžia „Ober-Haus“ skaičiai: sostinėje už vidutinį neto atlyginimą 2024 m. gyventojas galėjo nupirkti 7,1 kv. m buto ploto. Prognozuojama, kad šiemet galės įkąsti jau 7,5 kv. m. Visgi dar daugiau vilčių daužo Lietuvos banko (LB)  statistika, konstatuojanti, kad namų ūkis per mėnesį sugeba sutaupyti 31–150 Eur.

Tad vis ilgiau kaupiame ne pačiam NT, o jau ir pradiniam įnašui bankui. Vilniuje bent yra iš ko pasirinkti. Dalyje mažesnių miestų sunku ir poreikius atitinkantį būstą rasti, o kokioje Neringoje NT kainos dėl menkos pasiūlos nušuoliavusios tiek toli nuo žmonių galimybių, kad savivaldybė, norėdama privilioti specialistų, turėjo jiems pasiūlyti būstą.

Vis labiau spaudžiami dėl pasirinkimų pribrendome – Aplinkos ministerija ketina parengti būsto politiką. Nors popierius savaime problemų nesprendžia (kartais jų ir prikuria), šįsyk užmojis – ilgai lauktas. Tiesa, jo dar lauksime bent iki 2027-ųjų.

Iš tiesų, nuo 1990 m. Lietuvoje bendros būsto politikos ar strategijos neturėjome. Pirmieji įstatymai padėjo privatizuoti turtą, sukurti sąlygas skolintis iš bankų. Vėliau pradėjome orientuotis, kaip senus būstus renovuoti. Tačiau naujo būsto statybos vyko rinkos sąlygomis: kas moka pinigus, tas ir muziką užsako.

Turbūt taip ir būtume gyvenę, jei ne pandemija, išjudinusi rinkos dėsnius iš pamatų: daugelį metų gerėjęs įperkamumas krito į žemumas, o dėl izoliacijos namų svarba išaugo itin smarkiai. Nors po kažkelintų turbulencijos metų būsto įperkamumas gerėja, visgi daliai visuomenės grupių jo įsigijimas, o kartais ir nuoma yra neįmanoma misija. O strategijos, kiek ir kokio būsto turime, kiek jo reikia ir kodėl, niekada ir nekūrėme.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, neseniai išanalizavusi Lietuvos situaciją, rekomendavo mums orientuotis į būsto nuomą, tačiau trečią dešimtmetį puoselėjantiems nuosavybės tradicijas tai neatrodo itin patraukli alternatyva. Jau anksčiau VŽ kalbinti verslininkai ir ekspertai, o dabar jau ir LB sutaria, kad esminis būsto segmento sėkmės raktas – pakankama pasiūla skirtingoms gyventojų grupėms.

Pavyzdžiui, konferencija „Tomorrow Building“ atkreipė dėmesį, kad Lietuva kartu su Latvija, Graikija ir Malta vienintelės iš visų Europos Sąjungos valstybių neturi municipalinio būsto.

Laura Kairienė, sostinės vyriausioji architektė, pažymi, kad miestas nori plėsti ir socialinio, ir municipalinio būsto fondą, bet tam trūksta įrankių. Anot jos, tam reikia bendradarbiauti su plėtotojais, o to be strategijos ir mechanizmų sostinė negali padaryti viena.

Mindaugas Statulevičius, Lietuvos NT plėtros asociacijos vadovas, apie būsto politikos poreikį kalba jau ne vienus metus. Jis nesupranta, kodėl ją parengti trunka tiek ilgai.

„Mums reikia žiūrėti į savo kiemą, diskutuoti su rinkos dalyviais, ko trūksta, kad būsto būtų pastatoma daugiau, kad jis būtų už prieinamą kainą ir jo formų atsirastų įvairių, ir savivaldybės galėtų sudalyvauti, ir verslas, ir patys žmonės būtų skatinami būti aktyvesni. Čia reikia bangos“, – įsitikinęs jis.

Eglė Valūnė, Aplinkos ministerijos Būsto politikos grupės vyriausioji patarėja, sako, kad esminės problemos, susijusios su būstu Lietuvoje, yra trys: jo senumas ir neefektyvumas, socialinio, įperkamo bei nuomojamo turto trūkumas.

Be to, problemos didmiesčiuose ir regionuose skiriasi. Priešingai nei iki šiol, dabar ministerija sako, kad didžiausia įperkamumo ir nuomos trūkumo problema yra didmiesčiuose, o mažesniuose miestuose nepakankama paklausa ir mažėja gyventojų. Tik priminsime, kad pastaraisiais metais parama būstui įsigyti buvo skiriama būtent regionuose.

Problemas žinome, o kaip su jomis judame? Iš lėto ir neambicingai: pirmiausia ministerija perka studiją, kurios išvadų tikisi sulaukti po metų. Ar tada judėsime greičiau? Galbūt, bet biurokratijos koridoriai klaidūs, tad nežinia, ar dokumentas neįstrigs kuriame nors etape.

Pakeliui dar naujoji Vyriausybė užsimojo plėsti NT mokesčio mokėtojų ratą. Nors paprastai tai puikus įrankis vairuoti NT sektorių norima kryptimi ir turėtų būti būsto politikos dalis, tačiau ir čia jokios ambicijos neturime – net drąsos mokestį padaryti maksimaliai visuotiną. Tikslas tik surinkti papildomų pinigų, bet kartu ir įsivaizduojamus rinkėjus apšokti, kad neįsižeistų jų turtą apmokestinus.

VŽ nuomone, ryžtas kalbėtis būsto tema jau seniai prinokęs, o NT investicijos – vienas mėgstamiausių lietuvių sportų. Tad šiandien ryžtingiau spręsti reikia ne tik įperkamumo bei renovacijos klausimus, bet ir būsto prieinamumo problemą, kuri tiesiogiai lemia žmonių gerovę.

Nesinori tikėti, kad strategijai parengti prireiks visos kadencijos. Tuo labiau kad turėtų būti didesnis prioritetas pasiūlyti būsto politikos kryptį, kad nereikėtų mieliems Lietuvos žmonėms likti be namų, be kurių – negerai.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)