Birštono džiazo festivalis: išsilaikęs nuo anų laikų, be aiškios ateities ir vis dar pozityvus

Zigmas Vilekis, Birštono kultūros centro direktorius, Birštono džiazo festivalio vienas steigėjų ir organizatorius. Jurgitos Kleizienės nuotr.

Senokai praėjo laikai, kai populiariausi Lietuvos kurortai ne sezono metu buvo Druskininkai ir Palanga, o Birštoną kaip kurortą paminėdavo vos vienas kitas, ir tie patys – džiazo mėgėjai, žinantys miestelį dėl džiazo festivalio, rengiamo jame nuo gūdaus sovietmečio – 1980-ųjų. Penktąją dešimtį baigiantis įveikti festivalis į kurortą grįžta tradiciškai – paskutinį kovo savaitgalį, 27–29 dienomis, o jo rengėjas Zigmas Vileikis visiškai rimtai svarsto apie džiazo šventės ateitį.

Kas dvejus metus rengiamas tarptautinis Birštono džiazo festivalis – seniausias Lietuvoje ir, visai ne per drąsu pasakyti, džiazo žmonių bene mylimiausias – šiemet vyks 23-ią kartą. Vieniems jis kelia nostalgiją – su juo sovietmečiu augta ir bręsta, suvokta, kad galima kvėpuoti laisviau. Ir laisvai. Pirmieji (dar pajėgūs) jo klausytojai iki šiol kas antrus metus važiuoja į Birštoną ir susitikę vieni kitus stebisi, kaip greitai bėga laikas. Z. Vileikis, vienas iš festivalio sumanytojų ir rengėjas, Birštono kultūros centro direktorius, valstybės ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierius, irgi stebisi bėgančiu laiku.

„Kai prieš festivalį fojė iškabini 200 fotografijų, pamatai, kaip laikas bėga: matai savo bičiulį – liekną, dar su plaukais, matai ant tėvų muzikantų kelių sėdinčius vaikus, kurie dabar patys groja šiame festivalyje“, – sako Z. Vileikis. Ir priduria seniai pastebėjęs, kad visi Lietuvos didžiųjų džiazo festivalių rengėjai jau įžengė į senjorystės amžių: