Ką daryti, jei verslas nustoja teikti džiaugsmą

Kai kurie verslininkai sako, kad sėkmė iš dalies priklauso nuo to, jog jiems pavyko tinkamoje vietoje atsidurti tinkamu metu. Kiti nurodo, jog verslas sekasi todėl, kad ėmėsi veiklos, kuri patiems patinka. Esą padaryk savo hobį darbu, ir niekada nebereikės dirbti.

Tačiau kartais ateina laikas, kai paaiškėja, kad tai, kas anksčiau sekėsi, kas teikė džiaugsmo, pradeda nebepasiteisinti. Tada reikia nuspręsti – ką daryti: ieškoti būdų verslui prikelti arba apsispręsti keistis ir pakeisti veiklos pobūdį.

Apie tai yra pasakojęs ne vienas verslininkas. Vytenis Daubaras, UAB „Geri meistrai“ įkūrėjas ir direktorius, anksčiau gamino vaistažolių arbatas „Žalčio arbata“. Šis prekės ženklas jau buvo išpopuliarėjęs, arbata prekiaudavo mugėse, įvairiuose renginiuose, o netrukus ją pastebėjo ir vienas prekybos tinklų.

„Tai, kad atsirado puiki proga realizuoti produkciją, buvo gerai. Tačiau užsakymai augo, įsipareigojimai patiekti užsakytą kiekį didėjo. Paprasčiausiai pradėjo trūkti laiko ir jėgų. Todėl pasitarę su žmona nusprendėme, kad reikia laiko skirti ir sau. Tad iš anksto informavome parduotuves, jog traukiamės iš verslo“, – yra sakęs p. Daubaras.

Jis pasakojo, kad arbatos verslą bandė parduoti, tačiau neatsirado pirkėjų. Šiuo metu „Geri meistrai“ užsiima duonos ir konditerijos gaminių prekyba, kažkiek produkcijos kepa ir patys. Bet daugiausiai parduoda „Biržų duonos“ gaminių – yra įkūrę nedidelį parduotuvių „Kmyninė“ tinklą.

Lyg vaikščiojant lynu

Apie bandymą parduoti verslą pasakoja ir Rasita Mikelaitienė, Mažeikių UAB „Piropas“, valdančios dvi kavinukes „Kažkas skanaus“, direktorė. Verslininkė konditerijos įmonę įkūrė daugiau nei prieš 20 metų. Bet pastaruoju metu matė, kad reikalai krypsta ne į gera, ir kaskart padėtis tampa grėsmingesnė.

„Svarsčiau visokiausius variantus, ką galėčiau daryti. Ir nieko kito nesugalvojau, kaip parduoti kepyklą ir pasilikti tik abi kavinukes. Nes sąnaudos kepyklai išlaikyti buvo pačios didžiausios“, – nurodo mažeikiškė.

Kepyklą parduoti nebuvo paprasta. Iš pradžių p. Mikelaitienė bandė parduoti verslą, tačiau norinčių tęsti konditerijos gamybą neatsirado, tad teko parduoti patalpas. Dabar ten įrengtas mėsos cechas.

Pati verslininkė neslepia, kad, atsisakius kepyklos, atsirado antras kvėpavimas, nes kavinukės yra tai, kas teikia malonumo jai pačiai: dabar kasdien su džiaugsmu važiuoja į darbą, nes pati gali kurti, dalyvauti visuose procesuose, bendrauti su klientais.

„Kai jauti, kad imi vaikščioti lynu, turi ryžtingai priimti sprendimą ir, kol skaudžiai nenukritai, nuo jo nulipti. Priimti sprendimus keistis, atsisakyti verslo dalies nėra lengva. Bet kartais tai – vienintelė išeitis“, – patirtimi dalijasi verslininkė.

Rašyti komentarą