Atsigręžti į vyresnius darbuotojus: drąsa ar išmintis?
Tąkart ši istorija smarkiai mane šokiravo, tačiau iš bėdos tokius paistalus buvo galima mėginti aiškinti slogia globalinės finansų krizės atmosfera, verslininkų stresu ir brutaliu išgyvenimo instinktu. O kaip reikalai atrodo šiandien? Nepaliaudami skundžiamės darbuotojų trūkumu ir gąsdinamės, kad darbo rinkos tuštėjimas ims stabdyti mūsų ekonomikos plėtrą jau artimiausioje ateityje. Anot pranešimų, net emigruoti galinčių žmonių daugelyje šalies regionų beveik nebeliko. Atrodytų, situacija verčia elgtis adekvačiai – liberalizuoti priėmimo į darbą sąlygas, vienodai traktuoti vyrą ir moterį, jauną ir vyresnį, kelti atlyginimą, skatinti žmones patrauklia darbo aplinka, galiausiai – netraktuoti jų kaip fizinio darbo jėgos vieneto.
Reikia pripažinti, išorinis tiesiogiai su gyventojais dirbančių įmonių paveikslas pastarąjį dešimtmetį truputį pasikeitė. Šiandien prekybos centrų kasose kartu su jaunimu petys petin darbuojasi penkiasdešimtmečiai ir net šešiasdešimtmečiai. Paskambinęs telefonu 118 arba į kokios nors bendrovės kontaktų centrą, gali išgirsti ne tik dukros ar anūkės, bet ir brandaus amžiaus žmogaus balso tembrą. Net darbo skelbimų rinkoje retokai beaptiksi 2010-2015 m. laikotarpio „perliukų“, kuomet reikalaujama laisvai mokėti kelias užsienio kalbas, būti jaunesniu nei 35 metų, virtuoziškai vairuoti, spinduliuoti kūrybiškumu, iniciatyvumu, geranoriškumu, viskuo kitu ir už tai darbdavys ketina dosniai atseikėti net 600 eurų per mėnesį. Atrodytų, gyvenkime ir džiaukimės - realybės jausmas šioje šalyje grįžta!
Ir visgi jis grįžta nepakankamai sparčiai. Jeigu būtų kitaip, negirdėtume daugybės skundų iš vyresnio amžiaus žmonių lūpų, kad CV siuntinėjimas į visokiausias įstaigas ir įmones nieko nedavė, nes darbdavys skaitė tik iki tos vietos, kur įrašyti gimimo metai ir įdėta fotografija. Susipažinti akis į akį jis nebepanoro. Jeigu vis dėlto pasisekė ir kandidatas buvo pakviestas į susitikimą, tai dar nereiškia, kad istorija nenutrūks šioje vietoje.
Darbdavys gali įskaityti jūsų veido raukšlėse ar pabrinkusiuose paakiuose sunkios ligos požymius ir mandagiai atsiprašęs atsisveikinti. Įdomiausia yra tai, kad tie laimingieji, kurie darbo vietą vis tik gavo, vėliau atsidėkojo nė kiek ne prastesniu už jaunesniuosius kolegas triūsu bei lojalumu savo bendrovei. Būtent dėl savo amžiaus šie darbuotojai nebeturi poreikio karštligiškai bėgti karjeros laiptais, neretai stumdydami jų kelyje pasitaikančius kitus žmones.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, mūsų šalyje 50-74 metų žmonių dalis bendrame bedarbių skaičiuje pirmąjį 2018 m. ketvirtį sudarė 32,6%, o 2007-2008 m. svyravo 22-23% rėžyje. Darbo biržos statistika dar žiauresnė – vyresnių nei 50 metų asmenų dalis bendrame bedarbių skaičiuje viršijo 40%, o tai yra nei daug, nei mažai - beveik 60.000 gyventojų arba Alytaus dydžio miestas. Būtent šie asmenys labiausiai rizikuoja tapti ilgalaikiais bedarbiais ne savo valia – daug metų juos atsijoja dėl amžiaus cenzo, kol galiausiai nuleidžiamos rankos ir susitaikoma su situacija. Tokiu būdu vienoje medalio pusėje – nusivylę bedarbiai, varstantys valdiškų instancijų duris, kitoje – nepatenkinti verslininkai, darbo jėgos ieškantys trečiosiose šalyse.
Neabejoju, kad tarp vyresnių mūsų šalies bedarbių yra pakankamai daug norinčių ir galinčių dirbti žmonių. Žinoma, pastaruoju metu itin sparčiai keičiasi naudojamos darbo priemonės, taikomi išmanūs metodai, nauji darbo principai, tad reikia investuoti į vyresnio amžiaus žmonių švietimą ir perkvalifikavimą ir valstybės, ir įmonių lygiu. Ir visgi kiekvieną kartą, kai grąžysime rankas dėl darbuotojų trūkumo ir agituosime už platesnio masto darbuotojų imigraciją iš Baltarusijos ar Ukrainos, vertėtų savęs paklausti: „O ar tikrai buvome pakankamai drąsūs ir išmintingi pasiūlyti darbo vietą šalia mūsų gyvenančiam ne pirmos jaunystės bedarbiui?“
Komentaro autorius - Gitanas Nausėda, SEB banko vyriausiasis ekonomistas
