Pinigai neveikia: kodėl valstybėms nepavyksta nusipirkti gimstamumo

Lestijervio regiono (Vakarų Suomijoje) politikai galvojo atradę šalies demografinės problemos sprendimą: šioje savivaldybėje kiekviena kūdikį pagimdžiusi mama gaudavo 1.000 Eur kasmet 10 metų iš eilės, jei likdavo gyventi čia, vienoje mažiausių Suomijos savivaldybių.

Tačiau, praėjus dešimtmečiui po tokių išmokų patvirtinimo ir savivaldybei nuskurdus 400.000 eurų suma, valdininkai turėjo pripažinti pralaimėjimą: Lestijervio populiacija susitraukė dar penktadaliu nuo tada, kai buvo įvesta ši paramos schema.

„Buvo visiškai neverta, – sako Nikas Aihio, buvęs šios savivaldybės Švietimo departamento vadovas. – Kūdikių bumas tetruko vienus metus po paramos įvedimo.“

O sprendimų priėmėjai visame pasaulyje grumiasi su ta pačia problema, kaip ir Lestijervis: nesvarbu, kokia iniciatyva būtų pasiūlyta, žmonės nesusilaukia daugiau vaikų.

Minėta Suomijos savivaldybė tokiu būdu neprisiviliojo gyventojų iš kitur.

„Tai nesustabdė žmonių nuo išsikėlimo gyventi kitur ir nepritraukė naujų šeimų“, – sakė N. Aihio.

Kinija siūlo nemokamą nevaisingumo gydymą, Vengrija – dideles mokesčių nuolaidas ir išmokas, Singapūras – išmokas ne tik vaiko tėvams, bet ir seneliams. Danijos kelionių organizatorius netgi sukūrė šypseną keliančią kampaniją „Padaryk tai dėl Danijos!“.

Japonija finansuoja dirbtinio intelekto valdomą „piršlybų“ platformą, o Tokijo savivaldybė tėvams netgi siūlo keturių dienų darbo savaitę – dar vienas bandymas paskatinti daugiau žmonių tapti tėvais.

Vyriausybės vis dar medžioja idėjas, kaip pasipriešinti gresiančiai ekonomikos krizei, kai gausėjant senyvo amžiaus gyventojų krenta dirbančiųjų skaičius. Tai yra globalus pokytis, kurį idėjų kalvės Roberto Shumano fondo ekspertai pavadino „demografine savižudybe“.

Dėl šio reiškinio priežasčių aršiai diskutuojama, o vieni akivaizdžiausių sprendimų, tokie kaip imigracijos skatinimas ir pensinio amžiaus vėlinimas, daugeliui valstybių pasirodė politiškai nepriimtini.

„Senstanti populiacija Europai kelia daugybę iššūkių, – sako Ollis Rehnas, Suomijos centrinio banko valdytojas. – Pirmiausia, auga išlaikytinių dalis ir tai didina spaudimą viešiesiems finansams. Antra, senstanti visuomenė įprastai yra mažiau ekonomiškai dinamiška, mažiau versli.“

Krentantis gimstamumas yra praktiškai universali problema – nė vienas žemynas neliko nepaliestas. Šiandien du trečdaliai populiacijos gyvena šalyse, kurių gyventojai susilaukia mažiau vaikų, nei reikėtų, kad būtų išlaikytas toks pat populiacijos dydis.

Ir vis daugiau valstybių jungiasi į šį sąrašą. Iki 2100-ųjų vos 12 šalių (11 Afrikos ir viena miniatiūrinė Ramiojo vandenyno salų valstybė – Vanuatu), skaičiuojama, turės gimstamumo rodiklius, kurie bus aukštesni už 2,1 vaiko vaisingo amžiaus moteriai (toks lygis užtikrina, kad šalies gyventojų skaičius nemažėja). Nė viena valstybė neturės aukštesnio nei 2,3 vaiko rodiklio iki šio amžiaus pabaigos.

Politikai gali būti linkę sutelkti dėmesį į artimesnio laikotarpio krizes. Tačiau iš tiesų krentantys gimstamumo rodikliai veda į gilią ekonomikos krizę. Mažiau gimstančių kūdikių ir daugiau senjorų lemia mažesnę dirbančių žmonių dalį bei mažiau surenkamų mokesčių, o išlaidos, susijusios su senstančia populiacija (pensijos ir sveikatos apsaugos), auga.

Reitingų agentūros „S&P Global“ analitikai 2023 m. apskaičiavo, kad, nesiimant pakankamų politinių priemonių, fiskalinis deficitas iki 2060 m. išaugs nuo dabartinio pasaulinio vidurkio (2,4% nuo BVP) iki 9,1% nuo BVP. Pasaulio grynoji valdžios sektoriaus skola, palyginti su BVP, tokiu atveju beveik trigubėtų.

Sausį paskelbta „McKinsey“ ataskaita siūlė, kad daugelis didžiausių pasaulio ekonomikų (tokių kaip Jungtinė Karalystė, JAV, Japonija) turėtų mažų mažiausiai padvigubinti savo produktyvumo lygį, kad palaikytų istoriškai gerėjantį gyvenimo lygį gimstamumui krentant.

Daliai Azijos (ypač – Kinijai), Lotynų Amerikos šalių tai itin aktualu. 1995 m. 10 dirbančių Rytų Azijos gyventojų išlaikė vieną senjorą. 2085 m., skaičiuojama, šis santykis bus vienas dirbantis asmuo vienam senoliui.

Politikai nerimauja, kad čia jie gali būti bejėgiai, nes socialinė moterų padėtis iš esmės keičiasi. Sarah Harper, gerontologijos profesorė ir Oksfordo senstančios populiacijos instituto direktorė, sako, jog moterų iš viso pasaulio – nuo Europos iki Pietryčių Azijos – apklausos rodo, kad kadaise egzistavusi prievolė gimdyti vaikus ir prielaida, kad jei tik galėtų, moteris norėtų jų susilaukti, nebeegzistuoja.

Karjera ir išaugusi lyčių lygybė yra šio pokyčio dalis.

„Turime visą kohortą moterų didelių pajamų šalyse, bet taip pat Pietryčių Azijoje, ypač – Rytų Azijoje, kurios užaugo ugdomos neutraliai lyties atžvilgiu, – sako S. Harper. – Visose darbovietėse visų lyčių darbuotojai yra lygūs, tuomet žmonės tampa tėvais ir staiga, kad ir kaip stipriai stengiesi, to „lyčių neutralumo“ nebelieka.“

Politika neturi įtakos ir ten, kur tam tikros normos, susijusios su vaikų skaičiumi, jau yra giliai įsišaknijusios. Nors Kinija vieno vaiko politiką nutraukė dar 2016 m., S. Harper teigimu, dažniausiai šioje šalyje moterys toliau augina tik po vieną vaiką.

„Kai jau susiformuoja vieno vaiko visuomenė, kodėl turėtum norėti dviejų? Visi aplinkui augina vieną. Viskas yra pritaikyta vienam vaikui auginti. Institucijos yra prisitaikiusios prie auginančių vieną vaiką“, – aiškino S. Harper.

Heidi Colleran, Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto Vokietijoje mokslininkė, teigia, kad, nepaisant dešimtmečius vykdomų tyrimų ir tūkstančių žmonių, dirbančių su šia tema, taip aiškiai ir nepasiektas visuotinis atsakymas, kodėl gimstamumo rodikliai krenta.

„Yra daugybė bendrų tendencijų, kurias galima paminėti analizuojant šį klausimą: šeimos branduolio atsiradimas (kai ją sudaro tėvai ir vaikai), besituokiančiųjų amžiaus pokytis, kartu gyvenanti nusprendusių porų dalis, tai, kad vis vyresni žmonės susilaukia savo pirmojo vaiko, – sako H. Colleran. – Yra ir individualių aplinkybių... ir visos jos teisingos. (Tačiau) tas pats veiksnių rinkinys skirtingose vietovėse bus skirtingai tarpusavyje susijęs.“

Ir nors asmeninio pasirinkimo laisvė didele dalimi nulėmė globalų gimstančių vaikų skaičiaus kritimą, tyrimai taip pat rodo, kad žmonės realiai susilaukia mažiau vaikų, nei iš tiesų norėtų, – ir čia atsiranda nedidelė erdvė šeimos politikai padaryti pokytį.

Geresnė šeimos politika greičiausiai neišspręstų kūdikių trūkumo („baby gap“) problemos, bet galėtų ją sumažinti.

„Šeimą palaikanti politika, tokia kaip darželių prieinamumas, finansinis paskatinimas, dirbančių tėvų didesnis priėmimas, galėtų turėti didelę įtaką demografinėms tendencijoms“, – sako O. Rehnas, Suomijos centrinio banko valdytojas.

Ir ekspertai jam pritaria.

„Tradicinė politika, kai problemai išspręsti metami pinigai, veikia, tačiau iki tam tikro lygio“, – sako Lymanas Stone‘as, Šeimos studijų instituto demografas, besispecializuojantis gimstamumo srityje.

Jo teigimu, tragiški Pietų Korėjos gimstamumo rodikliai be gimstamumo skatinimo programų, valstybės finansuojamų vaiko priežiūros įstaigų ir nevaisingumo gydymo paslaugų, be subsidijų būsto įsigijimui būtų dar mažesni.

O Suomija išlieka viena sparčiausiai senstančių pasaulio populiacijų – tai lėmė didžiulis kūdikių bumas po Antrojo pasaulinio karo. Ir nei pigūs vaikų darželiai, nei „vaiko pinigai“, kuriuos mokėjo daugybė savivaldybių, nepadarė teigiamos įtakos šalies gimstamumo rodikliams, kurie yra vieni žemiausių Europoje.

N. Aihio sako, kad tiesiog kokybiškos viešosios paslaugos – bibliotekos, baseinai ir vaikų darželiai – turėjo didesnę svarbą nei išmokos pinigais, skatinant moteris susilaukti vaikų.

O. Rehnas pripažino, kad bet kokios šeimos politikos rezultatų „atsiperkamumo“ gali tekti ilgai palaukti.

Kai kurios vyriausybės jau sulaukė kritikos dėl to, kokiu būdu taiko priemones, skatinančias žmones tapti tėvais.

Pavyzdžiui, Italijoje, kur gimstamumo rodiklis yra įsitvirtinęs ties kukliu 1,2 lygiu, tik heteroseksualios ir ištekėjusios moterys gali gauti dirbtinio apvaisinimo paslaugą – netgi privačiose klinikose. Vienišoms arba tos pačios lyties partnerę turinčioms moterims tokia paslauga yra neprieinama.

Dar vienas politikų galvos skausmas yra tai, kad skirtingoms žmonių grupėms reikia taikyti skirtingą politiką, teigia Paula Sheppard, Oksfordo universiteto evoliucinės antropologijos mokslininkė.

Pavyzdžiui, žemą išsilavinimą turinčios moterys atideda vaikų gimdymą, nes nerimauja dėl savo santykių stabilumo, taip pat turi poreikį gyventi arčiau tėvų. O aukštesnį išsilavinimą turinčios moterys nenori prarasti jau pasiektos profesinės pozicijos, taip pat nori, kad partneris irgi būtų įsitraukęs į vaiko priežiūros užduotis, rodo mokslininkės atliktas tyrimas.

Kiti mokslininkai, tyrinėjantys išlaikytinių santykį šalyje, ginčijasi, kad nereikia visų politikos priemonių ir dėmesio nukreipti vien tik į gimstančius kūdikius.

Edwardas Paice‘as, demografijos ekspertas, kurio tyrimų laukas yra Afrikos šalys, sako, kad Vakarų valstybių demografinių problemų sprendimas yra akivaizdus: imigracija.  

„Europa bet kokiu atveju negali savęs izoliuoti hermetiškai nepralaidžia plėvele. Didžiulės galimybės glūdi Vakarų šalių santykiuose su Afrikos valstybėmis, tereikia pagalvoti apie jas“, – teigia jis.

Į šalį atvykstantys užsieniečiai labai lėtai, bet stabiliai pastaraisiais metais kilstelėjo Suomijos populiaciją. O. Rehnas pripažino, kad atvykstantys į šalį dirbti ar studijuoti yra „svarus problemos sprendimas“. 
„Bet populizmo amžiuje tokia žinutė politiškai yra sudėtinga“, – priduria jis.

Vyriausybės taip pat norėtų, kad žmonės dirbtų ilgiau. S. Harper, gerontologijos profesorė, taip pat nori, kad visuomenės pripažintų sau, jog išeiti į pensiją ir tuomet dar porą dešimtmečių tikėtis socialinių išmokų „tiesiog nėra tvaru“.

Tačiau, kaip ir imigracijos skatinimo, taip ir pensinio amžiaus ilginimo tema politikams gali kainuoti pernelyg daug – jų populiarumą.

2023 m. daugybė prancūzų išėjo į gatves, kai prezidentas Emmanuelis Macronas pasirašė įstatymą, kuris pensinį amžių pakėlė nuo 62 iki 64 metų. Lygiai taip pat kinai su pykčiu pasitiko įstatymą, nustatantį ilgesnį pensinį amžių, nors jis šioje šalyje yra vienas mažiausių pasaulyje.

„Gali arba didinti imigraciją, arba ilginti pensinį amžių, arba skatinti žmones turėti daugiau vaikų, – sako Edwardas Daviesas, Socialinio teisingumo centro Jungtinėje Karalystėje politikos direktorius. – Įtarčiau, kad iš šių trijų variantų žmonės visgi rinktųsi turėti vaikų, nes pasiūlymai ilgiau dirbti arba įsileisti daug daugiau imigrantų greičiausiai bus mažiau populiarūs.“