Kas vyksta Sirijoje. Konflikto ištakos

Pilietinio karo Sirijoje pradžia – 2011 metais autoritarinių režimų pamatus islamo šalyse sudrebinęs Arabų pavasaris. Visgi konfliktas čia bet kokiu atveju buvo sunkiai išvengiamas, o islamo šalyse kilusi protestų banga tėra veikiau pilietinį karą sukėlusi kibirkštis nei priežastis. 

Priežastis yra Basharo al Assado režimas. Diktatorius valdžią 2000 m. paveldėjo iš tėvo Hafezo al Assado, 1970 metais prezidentu po karinio perversmo pasiskelbusio Sirijos gynybos ministro. Tiek tėvo, tiek sūnaus valdžia remiasi represijomis, žudynėmis ir visais kitais diktatūroms būdingais atributais. 

Iš pradžių Sirijoje Arabų pavasario protestai nebuvo labai aktyvūs, režimas užtikrino griežtą kontrolę šalyje. Aršiau kovoti visuomenę padrąsino keli simboliniai įvykiai: 2011 m. sausio 26-ąją Hasekėje, panašiai kaip Romas Kalanta, protestuodamas prieš vyriausybę susidegino Hasanas Ali Aklehas, vėliau šalyje buvo suimti vaikai, kurie ant sienų piešė prieš valdžią nukreiptus grafiti, o Rakoje prasidėjo demonstracijos dėl režimo nužudytų dviejų kurdų kilmės kareivių. 

Po šių įvykių prasidėjo masiniai mitingai, kurie buvo brutaliai numalšinti režimo pajėgų. Dėl to įsiplieskė pilietinis karas, nusinešęs daugiau nei 300.000 gyvybių, diktatorius prieš savp šalies piliečius naudojo cheminius ginklus, daugiau nei pusė šalies gyventojų buvo priversti palikti savo namus, o milijonai – ieškoti prieglobsčio užsienyje, skelbė „Reuters“.

Pagrindinės konflikto pusės yra B. al Assado režimas, kurdų sukilėliai ir islamistų sukilėliai, kurie keitė savo pavadinimus – buvusi ISIS tapo dabartine į Alepo miestą besiveržiančia grupuote Hayat Tahrin al-Sham (HTS) ir Sirijos nacionaline armija (palaikoma Turkijos). 

Į pilietinį karą netruko įsitraukti ir užsienio valstybės, turinčios savų interesų – šalyje veikia Rusijos, JAV ir sąjungininkų Vakarų koalicijos bei Turkijos pajėgos. 

Kuo čia dėta Rusija?

Sirijos diktatoriaus B. al Assado režimas laikosi dėl didžiausios sąjungininkės – Rusijos – paramos. Visų pirma, tokia yra tradicija – iš pradžių režimą rėmė Sovietų Sąjunga, vėliau estafetę perėmė jos įpėdinė. 

Rusija aktyviai į konfliktą įsikišo 2015-aisiais – režimą padėjo išsaugoti atakomis iš oro, o vėliau ir su grupuotės „Wagner“ samdinių bei reguliariosios kariuomenės pagalba. Rusija šiuo metu yra dislokavusi dalį savo pajėgų B. al Assado kontroliuojamoje teritorijoje, kuri sudaro didžiąją Sirijos dalį, ir šiuo metu vėl režimą paremia oro atakomis prieš HTS sukilėlius. 

Pagrindinis Rusijos interesas šalyje yra geopolitinis. Sirijos pakrantėje ji turi dvi svarbias bazes: karinio jūrų laivyno prieplauką Tartuse ir karinį oro uostą Kheime. Vargu, ar Kremlius lengvai atsisakys savo vaidmens Sirijos konflikte, nes tektų prarasti vienintelį uostą Viduržemio jūroje. Tik štai Rusijos veiksmai Sirijoje šiuo metu tegali būti riboti, mat šalies pajėgumai nukraujavę kare prieš Ukrainą. 

Kiti režimo rėmėjai ir Rusijos sąjungininkai – Iranas bei islamistų grupuotė „Hesbollah“ – taip pat turi interesų Sirijoje. Šalis yra vienas pagrindinių ginklų kelių į Libaną, kur ir įsikūrusi ši teroristinė grupė. Tačiau jos jėgos taip pat susiduria su savais iššūkiais – yra įsitraukusios į karinį konfliktą su Izraeliu. 

Taip pat skaitykite: Sirijos diktatoriui B. Al Assadui teks nusiimti karūną – režimo negelbės nei Rusija, nei Iranas

NATO narė, kuri neremia NATO

Šiuo metu režimo pajėgas triuškinančios islamistų grupuotė HTS (buvusi ISIS) ir Sirijos nacionalinė armija yra remiamos NATO narės Turkijos. Sirijos šiaurės vakaruose, sukilėlių kontroliuojamose teritorijose, Turkija yra dislokavusi savo pajėgų. 

Gal ir nieko stebėtino, kad konflikte Turkija palaiko būtent su radikalaus islamo grupuotėmis siejamus sukilėlius – tą patį ji daro ir, pavyzdžiui, Izraelio kare prieš „Hamas“ ir „Hesbollah“. Kultūriškai Turkija save sieja su islamo pasauliu. 

Be to, Turkiją erzina Vakarų koalicijos palaikomi kurdai, kuriuos ji laiko teroristais. Pastarieji turi ilgą kruvino konflikto prieš ISIS (ir juos remiančią Turkiją) istoriją ir, nors nėra režimo draugai, mieliau šiame konflikte stotų į B. al Assado pusę, nes diktatorius sutiko eiti į kompromisus ir palikti Kurdistanui teisę į tam tikrą autonomiją. 

Be to, B. al Assadas užtikrino ir vienodas kurdų teises – suteikė jiems Sirijos pilietybę, kad jie nebūtų antrarūšiai piliečiai, netrukdė įgyvendinti moterų teises, kurti savivaldą. Kurdų savivalda, žinoma, autokratui B. al Assadui – rakštis sėdynėje, tačiau toks kompromisas leido palaikyti dalinį stabilumą šalyje.

Ką remia NATO?

NATO (išskyrus jos narę Turkiją) šiame konflikte palaiko kurdus, kuriuos įvardija kaip demokratinę koaliciją kovoje prieš ISIS. Kurdams paramą jų kontroliuojamose teritorijose teikė JAV, kitų NATO šalių, taip pat ir Lietuvos, pajėgos. 

Kurdai Sirijoje ilgus metus nepaisydami aukų kovoja už tai, ką galima pavadinti artimiausiomis pažiūromis vakarietiškai demokratijos sampratai. Vienas pagrindinių kurdų sukilimo tikslų yra moterų teisės, Vakarų žiniasklaidoje plinta herojiškos kurdžių kovotojų nuotraukos. Daug jų žuvo kovose prieš ISIS – teroristinės organizacijos, kurios sunaikinimo ėmėsi jungtinės Vakarų pajėgos.

Kurdų kovos idėjinis lyderis Abdullah Ocalanas, šiuo metu kalintis Turkijoje, mokė, kad kurdų revoliucijos pagrindu turi būti demokratinis konfederalizmas, suteikiantis galią „apačioms“ ir nekuriantis kontrolės „iš viršaus“. Tai savotiškas pirminio komunizmo variantas. 

Kurdų sukilėliai iš pradžių sugebėjo Rožavoje, autonominėje teritorijoje šiaurės Sirijoje, sukurti tarybų, susidedančių iš 100 piliečių, savivaldą, labai artimą tiesioginei demokratijai. Šios tarybos regione užtikrino visų piliečių teises ir laisves, į autonomijos (Sirijos sudėtyje) kūrimo procesą aktyviai įsitraukė labiausiai išsilavinę piliečiai. 

Vis dėlto dėl nuolatinių kovų su Turkijos remiamais islamo sukilėliais bei B. al Assado režimo spaudimo galiausiai kurdams teko pereiti prie dalinės centralizacijos valdžią perduodant „viršūnėms“, t. y. komunistinei Kurdistano darbo partijai (PKK), kurią greitai pakeitė įkurta Demokratinės sąjungos partija (PYD). Būtent šią partiją ir jos valdomas Sirijos demokratines pajėgas (SDF) nuo 2015 m. remia Vakarų koalicija.

Kas vyksta dabar?

VŽ skelbė, kad pilietinis karas tarp šių trijų esminių interesų grupių Sirijoje vėl įsisiūbavo. 

Praėjusį penktadienį Turkijos remiami HTS sukilėliai užėmė antrą pagal dydį šalyje Alepo miestą, kurį  2016-aisiais B. al Assadui atsiimti ir padėjo Rusija. 

Šiuo metu senieji diktatoriaus bičiuliai Iranas ir Rusija pernelyg užsiėmę, kad galėtų įsikišti į Sirijos reikalus, – vienas kariauja su Izraeliu, kitas toliau brutaliai atakuoja Ukrainą. Pastarąją aktyviai remia Vakarai. 

Tai – seniai laukta proga islamo sukilėliams laimėti geresnes pozicijas Sirijoje. Jei taip nutiks, trapios kurdų autonomijos ir pačios kurdų tautos laukia neaiški ateitis, o galbūt ir dar vienas genocido aktas. 

Praėjus kiek daugiau nei savaitei nuo įsiveržimo į Alepą, Sirijos sukilėliai po pasaulį nustebinusio žaibiško puolimo pirmą kartą pareiškė, kad jie užėmė Sirijos sostinę Damaską ir nutraukė 24 metus trukusį autoritarinį Basharo al Assado valdymą. Tuo metu pats diktatorius paliko šalį. Plačiau apie sekmadienio įvykius galite skaityti čia.