Tyrėjai: rusai kankinimų kambarius naudojo siekdami išnaikinti ukrainiečių tapatybę
Pasak karo nusikaltimų tyrėjų, šių kambarių tinklą „planavo ir tiesiogiai finansavo Rusijos valstybė“.
Liudytojai pasakojo, kad Rusijos pajėgos kankinti naudojo elektrošoką ir vandenį. Tyrėjams savo versijas pateikė mažiausiai 1.000 kankinimų kameras išgyvenusių asmenų, o daugiau kaip 400 žmonių, kurie, kiek žinoma, buvo patekę į kameras, paskelbti dingusiais be žinios.
Kankinimo įstaigų tinklo finansavimas buvo dalis Rusijos valstybės plano „pajungti, perauklėti arba nužudyti Ukrainos pilietinius lyderius ir eilinius disidentus“, teigė tarptautinė tyrėjų grupė, kurios veiklą Ukrainoje finansuoja Jungtinė Karalystė, Europos Sąjunga ir JAV.
Anot tyrėjų pranešimo, kankinimo centrus valdė įvairios Rusijos saugumo agentūros, įskaitant Federalinę saugumo tarnybą (FSB), vietinę Chersono FSB ir Rusijos kalėjimų tarnybą.
Pasak Wayne'o Jordasho, tarptautinės žmogaus teisių advokatų kontoros „Global Rights Compliance“ vadovaujančio partnerio, dalyvavusio tyrime, rusai savo kankinimų kambariais siekė išnaikinti ukrainiečių tapatybę.
Jis aiškino, kad rusai savo šaltakraujišką operaciją vykdė trimis būdais: pirmiausia, nukreipiamas dėmesys į visus lyderius, nesvarbu, ar tai būtų kariuomenės vadai, politikai, žurnalistai ar savanoriai – rusai šalino visus, kurie, kaip manoma, potencialiai gali pasipriešinti ar apsaugoti civilius gyventojus.
Po to sekė filtravimo procesas, kurio metu gyventojai yra izoliuojami ir nuolat stebimi, nuolat tikrinami. Trečia, šalinama visa, kas ukrainietiška: naikinamos knygos, simboliai ir kultūriniai artefaktai, vaikai perauklėjami pagal rusišką mokymo programą ir daug kitų dalykų.
Kaip leidiniui „Politico“ teigė Romanas Baklažovas, ukrainiečių verslininkas ir savanoris, tokiame kankinimo kambaryje jį rusai laikė 54 dienas.
„Mums beveik visąlaik buvo uždėtos kaukės. Negalėčiau atpažinti savo kankintojo, – pasakojo vyras. – Be kankinimų, jie vertė mus išmokti Rusijos himną, skaityti prorusiškas knygas“.
Visgi, anot W. Jordasho, nusikaltimai žmoniškumui yra pagrindinė Rusijos karinės strategijos dalis.
„Rusai karinių tikslų siekia neteisėtai sulaikydama civilius, kankindama, žudydama ir tremdama juos, grobdama vaikus, – sakė tyrėjas leidiniui „Politico“. – Tai rodo, kad veiksmai nukreipti prieš Ukrainą kaip tautą. Ir tai man atrodo neįprasta ginkluotam konfliktui. Apskaičiavimo lygis yra stulbinantis.“
Prieš pabėgdami iš regiono rusai bandė sunaikinti savo nusikaltimų įrodymus. Tyrėjai išsiaiškino, kad vienoje iš sulaikymo įstaigų buvo deginamos padangos, siekiant paslėpti įrodymus. Tačiau išliko kai kurie kalinių piešiniai ant sienų ir numeriai ant durų, kur buvo laikomi ukrainiečiai.
„Jei pažiūrėsite, kas vyksta Rusijos okupuotoje teritorijoje, pamatysite, kad, priklausomai nuo okupacijos trukmės, skiriasi nusikalstamo plano eiga. Chersone matote tikrą iliustraciją to, ką Rusijos politinė ir karinė vadovybė suplanavo visai Ukrainai“, – įsitikinęs tyrėjas.
Pavyzdžiui, nepavykus pirminiam planui pajungti ir kontroliuoti gyventojus bei atimti iš jų tapatybę, rusai ėmėsi smurto prieš vietinius gyventojus, kaip Bučoje, netoli Kyjivo.
Tuo metu Chersone vietos lyderiai buvo nužudyti, pašalinti arba įkalinti. Rusai sukūrė sulaikymo centrų sistemą, į kuriuos galėjo patalpinti visus, kuriuos laikė „problemiškais“ ir keliančiais grėsmę jų valdžiai. Pasak teisininko, tai buvo žmonės, susiję su Ukrainos kariuomene, policija ar valdžios institucijomis, ir net jų tolimi giminaičiai. Tai galėjo būti bet kuris asmuo, kurį rusai įtarė bendradarbiaujant su Ukrainos pajėgomis.
„Į sulaikymo centrus galėjo patekti bet kas, kas tik buvo nepagrįstai įtariamas bet kokia veikla. Niekas nebuvo saugus“, – pridūrė advokatas.
Okupuotų sričių, pavyzdžiui, Donecko ir Luhansko pareigūnai vis praneša apie gyventojų persekiojimus, interneto blokavimą. Visgi, kol teritorijas kontroliuoja rusų kariai, kol kas nėra įmanoma įvertinti, kokią žalą ten patiria civiliai gyventojai.
