Kur valdžia rudenį atras 400 mln. eurų?

Vyriausybė šią savaitę patvirtino Lietuvos stabilumo 2019 metų programą, kurioje pateikta naujausia informacija apie biudžeto ir mokesčių politikos planus artimiausiais metais. Tą pačią dieną Vyriausybės nariai pritarė Ilgalaikio tvaraus viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio finansavimo iki 2025 metų strategijai. Perskaičius šiuos dokumentus tampa akivaizdu, kad Finansų ministerijai (FM) parengti ir Seimui patvirtinti 2020 metų biudžetą bus labai sudėtinga. Norai ir galimybės didinti išlaidas keliaus priešingomis kryptimis, tad rudens pabaiga ir žiemos pradžia valdžiai bus ypač įtempta.

Lietuvos stabilumo 2019 metų programoje, kuri balandžio pabaigoje bus siunčiama Europos Komisijai, pateikta prognozė, kad valdžios sektoriaus išlaidos atlyginimams 2019–2021 metais bus 9,6% prognozuojamo BVP. Tai reiškia, kad kol kas valdžia oficialiai nusiteikusi padidinti atlyginimų krepšelį viešojo sektoriaus darbuotojams kitąmet lygiai tiek, kiek augs prognozuojamas šalies nominalusis BVP. O jis, FM ekonomistų skaičiavimais, 2020 metais turėtų padidėti 4,7%. Toks augimas taptų papildomais 214 mln. eurų darbo užmokesčiui kelti. Tačiau tokia suma yra beveik per pusę mažesnė negu 400 mln. eurų, kuriuos minėjo Vyriausybės kanclerio pavaduotojas kaip reikiamą sumą norint jau kitąmet įgyvendinti siūlymus pagal viešojo sektoriaus darbuotojų algų didinimo programą.

Žinoma, galbūt FM ekonomikos augimo prognozė yra pernelyg konservatyvi ir ekonomikos augimas šiemet ir kitąmet bus spartesnis, negu laukiama dabar. Net neabejoju, kad dėl tokio geresnio, negu dabar laukiama, scenarijaus sukryžiavę pirštus laiko dauguma būsimą biudžetą rudenį rengsiančių asmenų. Beje, kol kas didesnės, negu planuota, biudžeto pajamos iš mokesčių palaiko nedrąsų optimizmą.

Galėtumėte paklausti, ar tikrai sudėtinga padidinti BVP dalį, skiriamą viešojo sektoriaus darbuotojų algoms per artimiausius dvejus metus? Taip, sudėtinga, kol mokesčių pajamų ir socialinio draudimo įmokų, palyginti su BVP, dalis labiau nedidės ir valdžia norės laikytis fiskalinės drausmės. Lietuvos stabilumo programoje teigiama, kad pagal dabartinę prognozę 2020 metais Lietuvos valdžios sektoriaus perteklius sudarys 0,2% BVP, o struktūrinis biudžeto balansas liks deficitinis. Didinti išlaidas labiau, negu numatyta, reikštų didesnį struktūrinį deficitą ir mažesnį atsargų kaupimą prastesniems laikams, kurie anksčiau ar vėliau ateis. FM prognozuoja, kad mokesčių pajamų ir socialinio draudimo įmokų santykis 2019 metais bus 30,8% BVP, o 2020 metais pagerės iki 31,2% BVP. Šis santykis iš esmės padidės tik dėl planuojamo efektyvesnio mokesčių administravimo, kuris leistų ištraukti daugiau mokesčių pajamų iš šešėlio. Tačiau tokia pajamų prognozė, paremta galimu mažesniu šešėliu, yra labai slidi.

Galima priminti, kad pagal praėjusiais metais patvirtiną mokesčių reformą kitąmet planuojama toliau didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį, o tai mažintų darbo jėgos apmokestinimą ir papildytų mažesnes pajamas gaunančių asmenų kišenes. Tai - sveikintinas sprendimas. Kita vertus, nedidinant pajamų iš kitų mokesčių, toliau kentės viešojo sektoriaus finansai ir mažės galimybės didinti viešajame sektoriuje dirbančių asmenų algas. Jeigu valdžia rudenį norės patenkinti gana logiškus viešojo sektoriaus darbuotojų prašymus didinti jų darbo užmokestį, ji turės atrasti papildomų biudžeto pajamų šaltinių (tokių, kurie dabar neįtraukti į 2020 metų prognozę), tačiau prieš 2020 metų Seimo rinkimus didinti mokesčius drąsos gali ir neužtekti. Jeigu jos nebus, veikiausiai biudžete nebus atrasti ir viešojo sektoriaus darbuotojų norimi 400 mln. eurų.

Ilgalaikio tvaraus viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio finansavimo strategijoje yra ir gerų pasiūlymų, ir tobulintinų. Strategijoje siektinas darbo užmokestis visur turėtų būti pateiktas ne eurais, o nustatant siektiną santykį tarp darbo užmokesčio sektoriuje ir vidutinio darbo užmokesčio šalyje. Taip pat reiktų dar labiau akcentuoti, kad dabar viešajame sektoriuje darbuotojų užmokesčio sistema yra išderinta ir pareiginės algos bazinis dydis neatlieka tokio svarbaus vaidmens, kokį išties galėtų. Tai lemia, kad biudžetinėse įstaigose atsirado dideli darbo užmokesčio skirtumai tarp darbuotojų, atliekančių panašaus atsakingumo ir kvalifikacijos reikalaujančias užduotis. Beje, galima diskutuoti ir dėl to, ar tikrai reikia tiesmukai iki 4 kartų riboti didžiausią galimą santykį tarp didžiausią ir mažiausią darbo užmokestį gaunančių asmenų. Galiausiai valdžios sektorius galėtų pasinaudoti ir privačiame sektoriuje dažnai taikoma praktika sieti darbo užmokestį su klientų poreikių ir lūkesčių patenkinimo rodikliais. Juk viešojo sektoriaus klientai esame mes – mokesčių mokėtojai.