Prezidento rinkimai: konstruktyvios diskusijos ilgesys

Beje, reikia atkreipti dėmesį, kad dar neturime visų atsakymų į klausimus, susijusius su prezidento rinkimų kampanijos procedūromis. Dar iki vasario vidurio tęsiasi formalus laikotarpis, per kurį gali būti registruojami pretendentai, kovą kiekvienas potencialus kandidatas dar turės surinkti ne mažiau kaip po 20.000 rinkėjų parašų ir tik balandžiui įsibėgėjus Vyriausioji rinkimų komisija pagaliau paskelbs tuos kelis ar keliolika oficialiai įregistruotų kandidatų, kurie ir kovos dėl aukščiausiosios kėdės šioje šalyje.

Procedūros procedūromis, tačiau išties panašu, kad dabar „nusistovėjęs“ kandidatų sąrašas jau nebepasipildys rimtesniais pretendentais.

Tad turime ir tikriausiai iki pat gegužės 12-ąją įvyksiančių prezidento rinkimų turėsime pagrindinių kandidatų trijulę – Gitaną Nausėdą, Saulių Skvernelį ir Ingridą Šimonytę – bei „foninį“ likutį, kuriame yra daug ir įvairių, bet akivaizdžiai kur kas mažesnę politinę paramą turinčių pretendentų.

Tiesa, niekas niekada nėra apsaugotas nuo staigmenų ir netikėtumų, tokių kaip vadinamojo „juodojo arkliuko“ iš(si)šokimas į populiarumo viršūnes. Tarp tokių galimų siurprizų pirmiausia minimas Arvydas Juozaitis.

Vis dėlto dabartinės apklausos rodo, kad nuožmiausia kova dėl patekimo į antrąjį turą vyks tarp pirmojo trejetuko atstovų.

Todėl dabar, artėjant gegužės 12-osios apsisprendimui, politikai, politologai, kiti politikos ekspertai, galų gale ir visa rinkėjų bendruomenė įsiklausys į kiekvieną pretendento žodį, pareiškimą, programinę nuostatą.

Kol kas tų realių programinių pasisakymų nebuvo labai daug. O ir oficialių kandidatų į prezidentus programų dar faktiškai nėra.

Ligšiolinės pretendentų diskusijos viešojoje erdvėje vargu ar gali būti vadinamos realiomis ir solidžiomis prezidento rinkimų programinėmis nuostatomis. Neretai tai panašiau į aštrias diskusijas tik imituojantį tą Lietuvos politinėje padangėje taip pamėgtą drabstymąsi purvais.

Rinkimai labai dažnai lydimi neriboto populizmo, menkos argumentacijos ir net „juodųjų technologijų“ kupino politinio triukšmo. Prezidento rinkimų kampanijos metu užuot diskutuojant tik apie realius Lietuvos vadovo konstitucinius įgaliojimus nevengiama garsiai triukšmauti ir dosniai į kairę ir dešinę dalyti neįgyvendinamus, populistinius pažadus.

Iki šiol labai trūko aiškių pasisakymų ne tik svarbiausiais užsienio politikos vystymo klausimais, kas yra pagrindinė Lietuvos prezidento konstitucinė atsakomybė, bet ir dėl programinių vidaus politikos reikalų, tokių kaip vadinamosios „valdžios vertikalės“ pastatymo naudingumas arba įvairių politinių jėgų ir požiūrių atstovų susodinimas prie vieno stalo tartis dėl valstybės pažangos bendrų vizijų. Juk būtų puiku, kad naujasis prezidentas būtent tokiu telkimu pirmiausia ir užsiimtų, ar ne?

VŽ turi vilties, kad ši prezidento rinkimų kampanija, kuri formaliai dar neprasidėjo, bet realiai jau vyksta, pagaliau bus kitokia – konstruktyvi ir pamatuota. Tokia, kokios jau yra verta bemaž tris dešimtmečius vakarietiškos demokratijos keliu žengianti Lietuva.

Rašyti komentarą