Savininkui deleguoti sprendimų priėmimą sunku, bet būtina
Andrius Rupšys, transporto stebėjimo sistemas kuriančios ir gaminančios UAB „Ruptela“ savininkas ir vadovas, VŽ yra sakęs, kad nuolatinė bendrovės kaita ir augimas nebuvo lengvi ir jam pačiam.
„Dar prieš gerus porą metų maniau, kad daug ką žinau, daugelyje sričių laikiau save ekspertu. Jaučiausi galintis tiesiog nurodyti: daryk taip, daryk anaip. Lūžis įvyko, kai prireikė daugiau aukšto lygio vadovų. Tada aiškiai pamačiau, kad ir tie, kurie užaugo viduje, ir tie, kurie atėjo iš kitų įmonių, savo sritis neretai išmano kur kas geriau už mane. Kai kuriais atvejais visa mano darbo patirtis trumpesnė nei funkcinių vadovų darbo stažas tam tikroje srityje. Tad kaip jiems vadovauti?“ – klausimą kelia p. Rupšys, verslą įkūręs 2007 metais.
„Ruptelos“ savininkas sako supratęs, kad jam pačiam būtina augti kaip lyderiui. Drauge ir pasitikėti savo darbuotojais, juos įgalinti, sukurti sąlygas veikti. Į tai atsižvelgiant bendrovėje formuotas mokymų vadovams turinys.
Tačiau neretai perleisti darbuotojams sprendimų priėmimo galią savininkui būna labai sunku, lygiai kaip darbuotojams – ją priimti.
Kodėl sunku
Vos įkūrus verslą nestinga nei įtampos, nei darbų: niekam nežinoma bendrovė privalo patraukti klientų dėmesį, išsiugdyti jų pasitikėjimą, atsiriekti rinkos dalį. Tokiomis aplinkybėmis, net jei bendrovėje dirba keli darbuotojai, dažniausiai sprendimus priima pats savininkas.
Pasak dr. Virginijaus Kundroto, „Adizes Institute“ (JAV) vadovo Lietuvai, autokratiškas valdymas vos įkūrus verslą yra būtinas: tai toks įmonės brandos etapas, kai sprendimus privalu priimti čia ir dabar. Be vadovo vargai kas drįstų užsikrauti ant pečių jaunos įmonės išgyvenimo atsakomybę. Lygiai tokie pat vadovavimo principai galioja ir tempiant verslą iš krizės.
„Per kelerius išgyvenimo ar reformos metus savininkas ar vadovas pripranta imtis atsakomybės, priimti ir rizikingus sprendimus. Toks vadovas ar vadovė įpranta kontroliuoti padėtį visada ir bet kokiomis aplinkybėmis. Sprendimų perdavimo darbuotojams procesas tokiam žmogui pirmiausia susijęs su jausmu, kad štai, dabar aš prarasiu kontrolę“, – kalba p. Kundrotas.
Be to, sena tiesa, kad klaidų nedaro tik tas, kuris nedirba, galioja ir vadovams. Tad labai lengvai susiklosto tokia padėtis: savininkas pasamdo vadovą ir šis sėkmingai dirba tol, kol suklysta. Bet kokiu atveju, anksčiau ar vėliau taip nutinka. Tada verslo vairą vėl pasičiumpa savininkas, nes mano geriausiai žinantis, ką ir kaip daryti.
„Lygiai taip pat gali elgtis ir vadovas su darbuotojais. Rezultatas toks, kad visi, kurių klaidos nuolatos taisomos, ilgainiui ims bijoti suklysti ir apskritai ką nors patys nuspręsti. Todėl reikia ar nereikia, dėl bet kokios smulkmenos stengsis atsiklausti to, kuris stovi ant aukštesnio hierarchinio laiptelio. Beje, savininkas ir vadovas gali nepakęsti ir lėtesnio, nei jis pripratęs, sprendimų priėmimo tempo, tad nuolat kišis su savo sprendimais“, – pažymi p. Kundrotas.
Padėtų valdyba
Išeitis iš tokios padėties yra. Jei savininkas nori atsitraukti nuo kasdienio valdymo bei pasamdo vadovą, reikėtų sukurti ir valdybą, kurios nariai drauge priimtų sprendimus. Valdybos darbotvarkė būtų siunčiama savininkui peržiūrėti, o šis turėtų teisę vetuoti bet kurį darbotvarkės punktą.
„Taip savininkas ar savininkė pasako, kad tam tikras klausimas neturi būti svarstomas be jo ar jos. Tačiau kiti klausimai gali būti svarstomi“, – pataria p. Kundrotas.
Taip pat priimtais laikomi tik tie sprendimai, dėl kurių valdybos nariai sutaria vienbalsiai. Jei bent vienas iš valdybos narių abejoja, sprendimas traukiamas į protokolą, tačiau jo nesiimama įgyvendinti, kol negaunamas savininko patvirtinimas. Savininkas gali vetuoti bet kurį sprendimą ir jis nebus įgyvendinamas.
Taip savininkas ar savininkė nepraranda kontrolės, tačiau jam ar jai nebūtina dalyvauti posėdžiuose, o sprendimų priėmimo procesui įtaką vis tiek galima daryti.
„Po tam tikro laiko valdyba įpranta priimti sprendimus, savininkas ar savininkė vis labiau ir labiau sprendimais pasitiki, rečiau juos vetuoja“, – išeitį siūlo p. Kundrotas.
