Maisto atliekos: išmesti negalima, panaudoti

Mišrių komunalinių atliekų sudėties tyrimai rodo, kad maisto atliekos Lietuvoje sudaro vidutiniškai 15% visų išmetamų mišrių atliekų. Aplinkos apsaugos agentūra yra skaičiavusi, kad vienas šalies gyventojas išmeta apie 37 kg maisto atliekų per metus. Kol kas vienintelio Lietuvoje tinkamai šias atliekas gyventojų lygmenyje rūšiuojančio Alytaus regiono atstovų duomenimis, vienos šeimos išmetamas kiekis pernai siekė apie 100 kg.

Didžiulius kiekius maisto neretai tenka išmesti ir verslui: prekybos, maisto gamybos ir maitinimo ir svetingumo (HORECA) sektoriaus įmonėms. Verslo išmetamos atliekos daugeliu atvejų taip pat keliauja į sąvartynus. Arba dar blogiau. Kadangi vežti į sąvartynus atsieina vis brangiau, kartais tokios atliekos mįslingai dingsta.

nuotrauka::1 right

„Viskas prasideda nuo minčių, kad suvalgyto obuolio graužtuką, atrodo, natūralu išmesti į mišką. Nes juk suyra, nieko tokio. Vienas obuolys gal ir nieko tokio, tačiau didžiuliai maisto atliekų kiekiai sąvartynuose ar netvarkingai išmesti neleistinose vietose tampa pavojingų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) šaltiniu. Įrantys dideli tokių atliekų kiekiai yra ir bakteriologinės taršos, pavojingos žmonių sveikatai ir aplinkai, šaltinis bei spartina klimato kaitą“, – pažymi Ieva Punytė, atsinaujinančių išteklių energetikos bendrovės „Green Genius“  plėtros projektų vadovė.

Perdirbti paprasta

Lietuvoje 11 biodujų jėgainių valdanti „Green Genius“ gali tokias atliekas panaudoti sukuriant pridėtinę vertę, t. y. pagaminti elektros ir šilumos energiją perdirbant ne tik augalinės, bet ir gyvūninės kilmės bioskaidžias atliekas bei 2-os ir 3-os kategorijos šalutinius gyvūninius produktus. Netoli Vievio veikianti bendrovės jėgainė yra viena moderniausių Baltijos šalyse, čia 2019 m. pastatyta ir nauja atliekų perdirbimo linija. Ši jėgainė visiškai atitinka žiedinės ekonomikos principus: iš biodujų gamyboje naudojamų žaliavų ir atliekų vėliau dar pagaminamos ir trąšos, kurios gali būti naudojamos net ir ekologiškame žemės ūkio sektoriuje.

Pasak I. Punytės, biodujos – vienas iš galimų maisto atliekų panaudojimo būdų. Yra kitų, pavyzdžiui, kompostavimas. Pastarasis, palyginti su biodujų gamyba, nėra toks patogus ir turi kitų minusų, kaip limituoti pajėgumai ir nemalonus kvapas, tačiau vis tiek geriau už išmetimą į sąvartynus.

„Biodujų gamyba iš bioskaidžių atliekų yra tvarus atsinaujinančios energijos šaltinis ir konkretus sprendimas kovai su klimato kaita.  Lietuvoje biodujų gamyba užsiima ir keli regioniniai atliekų tvarkymo centrai bei įmonės, tokios kaip „Green Genius“, tad pats perdirbimas nėra problema. Kita vertus, atliekų surinkimo procesas Lietuvoje vis dar labai sudėtingas, trūksta sąmoningumo ir tvaraus požiūrio iš tų, pas kuriuos tokios atliekos susidaro“, – sako I. Punytė.

Rūšiuoti teks visiems

ES jau yra įpareigojusi šalis nares ne vėliau kaip iki 2024-ųjų sausio visas maisto atliekas rūšiuoti metant jas į specialius konteinerius. Tai daryti turės ir kiekvienas Lietuvos gyventojas. Atrodo, pats metas suskubti edukuoti visuomenę, tačiau, tik nedaugelis imasi priemonių. Verslas, savo ruožtu, dažnai mano problemą išsprendęs, nes samdo utilizavimo bendroves. Tačiau kur iš tiesų nukeliauja jų išmetamos maisto atliekos ir kaip tai veikia aplinką, pasidomi retas.

„Daliai verslo šių atliekų sutvarkymas vis dar yra tik išlaidų eilutė biudžete. Dažnai įmonės net nežiūri, kur ir kaip pas juos susidariusios atliekos yra tvarkomos. Paradoksalu, net įmonės, kurios skaičiuoja CO2 emisijų išmetimą savo procesuose, visoje tiekimo grandinėje,  operacijose, būtent atliekų segmente dažnai to nedaro, o per atliekas išskiriamų ŠESD dujų kiekiai nustebintų ne vieną“, – pastebi pašnekovė.  

nuotrauka:: 2 left

Maisto atliekų sutvarkymas, pasak jos, nekainuoja daugiau nei jų išmetimas į sąvartynus. Žvelgiant tik iš finansinės perspektyvos tvarus maisto atliekų perdirbimas yra net ir patrauklesnis variantas.  Kiek atbaidyti gali nebent išsami atliekų apskaita. Pradėjus atsakingai rūpintis atliekomis, dažnai paaiškėja, kad jų susidaro daugiau nei manyta, o tai savaime padidina ir tvarkymo sąnaudas.

Skatins morka ir botagas

„Vis dėlto, netvarus požiūris yra laikinas. Didesnė institucijų kontrolė neišvengiama, tad aplinkai draugiškas maisto atliekų tvarkymas taps norma ir Lietuvoje“, – kontrolę, lyg tam tikrą botagą, mato I. Punytė.  Už Atliekų direktyvos nesilaikymą ES nariams gresia nemenkos baudos. O ir įsipareigojimas uždaryti sąvartynus galiausiai privers visus apsvarstyti alternatyvas.

Rimta paskata, arba tam tikra prasme morka verslui tampa ir besikeičiantis klientų bei darbuotojų požiūris į tvariai veikiančias įmones. Darbuotojų įtraukimas į aplinkosaugos iniciatyvas vis populiaresnis, tos iniciatyvos gali būti susijusios ir su maisto atliekomis.

„Mes jau kurį laiką net tik iš savo, bet ir iš  kitų verslo centrų renkame kavos tirščius. Darbuotojus skatiname įsitraukti ir pamatyti, kaip net paprasčiausios kasdienės mūsų išmetamos bioskaidžios atliekos gali virsti kažkuo naudingu“, – pasakoja I. Punytė. Gražus tokių iniciatyvų rezultato pavyzdys – jau ketveri metai kartu su „Paulig“ vystomas projektas. Būtent iš surinktų kavos tirščių pagaminta elektros energija metų sandūroje buvo apšviestos didžiosios Vilniaus ir Kauno Kalėdų eglės ir kiti miestų objektai.