Pakuočių atliekų tvarkymo niuansai: sistema perorganizuota, bet kainos nemažėja
Atsakomybės paskirstytos be atsakomybės
Pakuočių atliekų tvarkymo sektorius ne kartą kritikuotas ir dėl skaidrumo stokos, ir dėl augančių kainų bei atsakomybių pasiskirstymo. Pastarąją problemą prieš kelerius metus imtasi spręsti iš esmės reformuojant sistemą: nuspręsta, kad už rūšiavimo konteinerių pirkimą, išrūšiuotų atliekų surinkimo ir vežimo paslaugą atsakingos savivaldybės, o viso to kaštus turi padengti verslas.
Pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ vadovas Almontas Kybartas teigia, kad tokia sistema iš esmės nėra tvari. „Mes, kaip savo nariams atstovaujanti organizacija, savivaldybėms pasirenkant atliekų vežėją ar konteinerių tiekėją, nebeturime teisės dalyvauti, tačiau privalome šias paslaugas finansuoti. Savivaldybės privalo parinkti paslaugų teikėjus, tačiau, žinoma, pirkimai orientuoti į paslaugos kokybę iš gyventojo perspektyvos, o ne perdirbimo užduočių vykdymo pusės“, – teigia jis.
Anot „Žaliojo taško“ atstovo, bendradarbiavimas su savivaldybėmis vyksta geranoriškumo principu, bet jei jo nėra, tuomet atliekų surinkimo kaina kyla, o atliekų, tinkančių užduočių vykdymui, trūksta.
„Neturime teisės teikti savo siūlomus sprendimus savivaldybių organizuojamiems atliekų surinkėjų konkursams, tačiau jiems įvykus, privalome pasirašyti sutartis dėl finansavimo. Yra atvejų, kuomet pagal konkurso sąlygas atsiskaitymas su surinkėju priklauso nuo surinktų atliekų svorio ar pakeltų konteinerių kiekio, neįtraukiant kokybės faktoriaus. Tokiu atveju, surinkėjo interesas – surinkti kuo daugiau atliekų, net jei rūšiavimo konteineryje ne pakuotės, bet „plytos“, – apie painias situacijas pasakoja A. Kybartas.
Ne pakuočių atliekos – pakuočių organizacijų galvos skausmas
Kita problema, ženkliai kelianti pakuočių atliekų tvarkymo kainą, – ne pakuočių atliekų kiekis rūšiavimo konteineriuose. Perdirbimo užduotims vykdyti reikalingos pakuočių atliekos, tačiau dar trūksta suvokimo, kad stiklo, popieriaus, plastiko rūšiavimo konteineriai yra skirti būtent jų surinkimui.
„Visų pirma, neturime bendrų rūšiavimo taisyklių, todėl gyventojų švietimas – komplikuotas. Antra, įstatyme pasakyta, kad rūšiavimo konteineriai skirti ne tik pakuočių atliekoms, bet ir „antrinėms žaliavoms“. Šios pagal apibrėžimą net nėra atliekos, o interpretacijų, kas slepiasi už termino – daug. „Antrinėmis žaliavomis“ savivaldybėse tampa įvairūs buityje naudojami daiktai, kurie nei perdirbami, nei reikalingi pakuočių perdirbimo užduočių vykdymui, tačiau jų tvarkymas kainuoja būtent mums“, – pakuočių atliekų tvarkymo sąnaudų struktūrą aiškina A. Kybartas.
Skaičiuojama, kad abiem šiuo metu veikiančioms pakuočių atliekų tvarkymo organizacijoms ne pakuočių atliekų tvarkymo sąnaudos per metus siekia apie 20 mln. eurų. Į patiriamas išlaidas įskaičiuojamas atliekų iš rūšiavimo konteinerių surinkimas, vežimas rūšiuotojui, perrūšiavimas ir utilizavimas.
„Žaliojo taško“ vadovas teigia, kad geresnį rezultatą įmanoma pasiekti tik visoms pusėms susitarus, kas yra kas. „Visų pirma, reikėtų pradėti nuo reguliavimo – visoje Lietuvoje turi būti viena rūšiavimo instrukcija ir rūšiuojamos turi būti tik pakuočių atliekos, nes būtent jų tvarkymas yra finansuojamas ir būtent jų perdirbimui yra keliami tikslai. Antra, būtina užtikrinti, kad gyventojai jaustų atsakomybę, o tai padaroma tikrinant konteinerių turinį, diferencijuojant mišrių atliekų tvarkymo sąskaitų dydžius, taikant kitas, ir tikrai ne vien švietimo, priemones“, – vardija jis.
Klaidingi sistemos interpretavimo atvejai – brangūs
Didesnė atsakomybė, atitekusi kiekvienai Lietuvos savivaldybei, įnešė sumaišties interpretuojant teisės aktus. Atsiradus galimybei priimti sprendimus dėl pakuočių atliekų rūšiavimo konteinerių pastatymo, pastebėta, kad šie naudojami visai ne tam, kam yra skirti.
„Pastebėjome gausesnį komercinių pakuočių (skirtų prekių transportavimui, perpakavimui) ir gamybinių atliekų kiekį gyventojams skirtuose konteineriuose. Įmonių veikloje susidarančios atliekos – pačios įmonės ir vežėjo susitarimu surenkamos atskirais, konkrečioms atliekoms skirtais konteineriais. Šios atliekos negali būti maišomos su gyventojų rūšiuojamomis pakuotėmis, nes tai – skirtingi srautai, be to, įmonėse susidarančios atliekos įprastai neužterštos ir kai kuriais atvejais galėtų būti vežamos tiesiai perdirbėjui, praleidžiant perrūšiavimo stadiją“, – pasakoja A. Kybartas.
Išsamiai apie pakuočių atliekų tvarkymo iššūkius – konferencijoje
Šiemet antrą kartą organizuojamas „Žaliojo taško“ inicijuotas renginys ATLIEKOS. Praktinė konferencija. Joje bus paliečiamos ne tik pakuočių atliekų tvarkymo, bet ir reguliavimo, apmokestinamųjų gaminių, pavojingųjų atliekų ir kitos šiandien aktualios temos. Renginys skirtas sektoriaus dalyviams, verslo atstovams, aplinkosaugininkams.
Daugiau apie tai: www.atliekukonferencija.lt
