Dronų karai: su galimybėmis, tačiau kol kas be vizijos ir be pinigų

Pasak Giedrimo Jeglinsko, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko, per praėjusius trejus karo metus Ukrainoje tapo akivaizdu, kad bepilotės priemonės, pirmiausia dronai, vaidina svarbų vaidmenį. O ateities karyba neįsivaizduojama be autonominių objektų.

„Tačiau vis dar neturime kariuomenės doktrinos, kuri apibrėžtų dronų statusą mūsų karinėse pajėgose. Jų bendrą poreikį žvalgybai, gynybai ar puolimui, nes juk jų spektras labai platus“, – kalba politikas. 

Pradėkime nuo statistikos. Kaip sako Vaidas Sabaliauskas, Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociacijos direktorius, Lietuvoje maždaug dvi dešimtys įmonių kuria ir gamina įvairių tipų bepiločius orlaivius ar jų komponentus – nuo žvalgybinių iki atakos sistemų.

Ir jie ne tik išsiskiria konkurencinga kaina ar technologine pažanga. Jie išbandyti kovos sąlygomis Ukrainoje. Ir toks testavimas yra esminis pranašumas, kurio negali pasiūlyti daugelis kitų Europos dronų gamintojų.

„Be to, Lietuvoje jau sukurta visa dronų gamybos ekosistema– vietoje gaminami visi esminiai komponentai, reikalingi dronams. Jie gali būti kuriami be jokių detalių iš nedraugiškų valstybių“, – patikina V. Sabaliauskas.

Krašto apsaugos ministerija 2025 m. pradžioje Ukrainai pristatė prieš tai Ukrainoje jau išbandytų FPV (and. First Person View) dronų už 5 mln. Eur. Jie pagaminti penkiose Lietuvos įmonėse – UAB „Dangolakis“, UAB „RSI Europe“, UAB „LTmilTech“, UAB „Granta Autonomy“ ir UAB „Unmanned Defense Systems“.

Lietuvos kariuomenei buvo nupirkta kovinių dronų už 3 mln. Eur.

2024 m. gruodį Ukrainoje testuoti 3 įmonių gaminami žvalgybiniai dronai. Kovinį testavimą įveikusieji bus perkami. Planuojama – už 5 mln. Eur.

Į eksporto statistiką jie neįskaičiuojami.

[infogram id="0aa29afb-9d7a-4a6d-9c73-5b208c7600a3" prefix="kap" format="interactive" title="Lietuviškos kilmės dronų eksportas 2022-2024 m."]

Prieš metus buvo minėta, kad bepiločiams orlaiviams vystyti ir įsigyti iki 2030 m. bus skirta apie 200 mln. Eur.

Iki ateinant dienai X 

„Nebebus karų, kuriuose atakos dronai nevaidintų didžiulio vaidmens“, – įsitikinęs Tomas Milašauskas, „RSI Europe“ vadovas.

Kiek Lietuvos gynybai reikėtų turėti dronų, jis skaičiuoja hipotetiškai, nevertindamas kariuomenės planų. FPV dronų komandą sudaro 3 asmenys. Viena komanda per parą sunaudoja 20–30 dronų.

„Kad pasiektume panašų FPV dronų tankį Lietuvoje, kiek pasiekta Ukrainoje, reikėtų tarp 1.000 ir 2.000 FPV komandų. Tai reiškia nuo 20.000–40.000 FPV dronų per dieną“, – dėlioja vadovas.

Tad galimas poreikis, planuojant gintis 5 dienas, siektų 100.000–200.000 FPV dronų, 10 dienų – dvigubai tiek ir t. t.

„Svarbiausias klausimas trumpuoju laikotarpiu – kiek karių apmokysime naudotis, iki ateinant dienai X. Mūsų vertinimu, vienam kariui apmokyti gali prireikti iki 10 FPV dronų. Juos taip pat reiktų įvertinti, planuojat dronų poreikį“, – atkreipia dėmesį dronų pramonės atstovas.

Duokite užsakymų

V. Sabaliauskas tikina, kad Lietuvos įmonės jau dabar gali gaminti dešimtimis tūkstančių trumpojo nuotolio atakos dronų per metus. O esant poreikiui, šį skaičių galima išplėsti iki šimtų tūkstančių.

[infogram id="6de243e7-35da-4f2f-b22c-83a3d5461b7b" prefix="V5s" format="interactive" title="Lietuviškos kilmės dronų eksporto šalys 2024 m."] 

T. Milašauskas pasakoja, kad „RSI Europe“ per 2024 m. antrąjį pusmetį pagamino 4.500 FPV dronų. Po 1.000–2.000 dronų pagamino dar bent 3 Lietuvos bendrovės.

„Tačiau šie kiekiai yra mikroskopiniai, vertinant tiek pajamas, tiek parduodamus vienetus. Per ateinančius 12 mėnesių, turėdama užsakymų, vien mūsų įmonė galėtų pagaminti 120.000 FPV dronų“, – nurodo verslininkas.

V. Sabaliauskas lenkia pirštus, ko tam reikia. Pirma, NATO kariuomenėse dronai turi būti pripažinti visaverčiais ginkluotės ir taktikos komponentais. Antra, būtina, kad pramonė ir valstybė bendradarbiautų, – ilgalaikiai užsakymai užtikrintų technologinę plėtrą. Ir trečia – kad pasidėtų masiniai NATO įsigijimai, suteikiantys įmonėms stabilų finansavimą.

T. Milašauskas neabejoja, kad tos Europos įmonės, kurios gaus užsakymų iš savo vyriausybių, ilgainiui ištobulins dronų sistemas ir jas sudiegs kitose valstybėse, kurios vėluos tai užsakyti savo įmonėms.

„Puikus pavyzdys yra Ukrainos ir Turkijos įmonės, kurios gauna stabilius užsakymus iš savo valstybių, dirbdamos su kariais ištobulina sistemas ir išplečia gamybą. O susikūrusios konkurencinį pranašumą persiorientuoja į eksportą“, – primena „RSI Europe“ akcininkas.

Nekaupsime skraidančios geležies

„Yra daugybė detalių, kurios neleidžia tvirtinti, kad galime laisvai pasigaminti dronų Lietuvoje“, – prieštarauja G. Jeglinskas.

Pavyzdžiui, kad ir tai, jog dalis komponentų vis dar keliauja iš Kinijos, kuri Ukrainos kare dalyvauja Rusijos pusėje. 

Be to, technologijos taip sparčiai keičiasi, kad, kaupiant didelius kiekius, po kurio laiko dronai virsta ne daugiau kaip skraidančia geležimi.

Tačiau svarbiausia, G. Jeglinsko nuomone, kad Krašto apsaugos ministerija neturi jokios gynybos pramonės strategijos, nėra jokios vizijos, kaip vystysis gynybos pramonė ir tuo labiau – kaip vystysis tokios naujausios gynybos technologijos kaip dronai, dirbtinis intelektas ar elektroninė kova.

„O dar didesnė problema, kad nėra aiškaus koordinavimo tarp ministerijų. Pramonę kuruoja Ekonomikos ir inovacijų ministerija, kuriai Krašto apsaugos ministerija turėtų pateikti priemonių poreikį. Bet tos lyderystės, deja, nėra“, – nusivylimo neslepia Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

Jis pabrėžia, kad investicijos būtinos. Nes nė vienoje šalyje gynybos pramonė, anot politiko, nėra „įsivažiavusi“ be rimtos valstybės paramos arba turtingų tų šalių verslininkų investicijų. 

Bet kartu su pajėgumais būtina investuoti į žinias, jų perdavimą kariuomenei, kad visos virsmo technologijos įsilietų į ginkluotąsias pajėgas.

Kliautis savais

Apie būtinybę stiprinti gynybos pramonę praėjusią savaitę Vilniaus saugumo forume kalbėjo ir užsienio ekspertai.

Fredrikas Hasselas, vyresnysis Švedijos įmonės SAAB patarėjas, pasakojo, kad dar prieš dešimtmetį šalyje dirbti gynybos pramonėje buvo gėdinga. Tokios įmonės buvo lyginamos su kenksmingą produkciją gaminančia tabako pramone. Tačiau dabar SAAB keletą pastarųjų metų smarkiai didino pajėgumus.

„Turime padidinti biudžetus investuoti į gamybos pajėgumus. Turime užsitikrinti ilgalaikius įsipareigojimus. Tačiau svarbiausia – reikia rinkų, kur galėtume prekiauti savo gaminiais“, – akcentavo pranešėjas.

„Jeigu aktyvuosite pramoninę bazę taip, kad galėtumėte apsiginti, priešas prieš puldamas pagalvos“, – patarė Jamesas Jay Carafano, JAV fondo „The Heritage Foundation“ tarptautinių ryšių vadovas.

Ephraimas Snehas, buvęs Izraelio krašto apsaugos viceministras, forume kalbėjo, kaip svarbu, kad gindamasi šalis būtų pasirengusi remtis savo pajėgumais.

„Turėtum kovoti pats, net jei dėl savo egzistavimo tai darai vienas, niekas to nepadarys, – sakė E. Snehas. – Tik kai esi pakankamai stiprus, tuomet tave palaiko.“