Narai, pasiekę jūros dugną
Nusileidęs į Sevastopolio uosto dugną naras Johnas Deane’as nustėrsta. 1856 metų pavasaris. Už kelių metrų nuo žuvų guoto ir banguojančių jūržolių išnyra groteskiški arklio griaučiai. Ant arklio sėdi negyvas raitelis. Jo batai vis dar balnakilpėse, tik pūvantys Rusijos kavalerijos uniformos likučiai neleidžia jo kaulams subyrėti.
Pro stiklinį naro šalmo langelį Johnas Deane’as neryškiai mato skeletus, paskendusius vežimus ir pabūklus. Atsigavęs nuo makabriško reginio, britų naras toliau atsargiai juda didžiuliu kapinynu jūros dugne. Prieš pusę metų britų ir prancūzų kariai užėmė Rusijos uostą Sevastopolį, esantį Krymo pusiasalyje, prie Juodosios jūros. Palaikai jūros dugne – paskutinėmis Krymo karo dienomis žuvusių karių. Rusai mėgino išgabenti pabūklus iš Sevastopolio per pontoninį tiltą. Nuo svorio tiltas įgriuvo, sunkiasvoriai vežimai pražudė karius ir gyvulius.
Naras Johnas Deane’as – labiausiai patyręs Anglijoje paskendusių lobių ieškotojas, todėl britų laivynas jį pasamdė į krantą iškelti visus vertingus daiktus iš sudužusių rusų laivų, nugrimzdusių prie Sevastopolio: inkarus, garlaivių katilus ir pabūklus. Visa tai, ko negali pasiimti britai, turi būti sunaikinta, kad uostamiestis niekada nekeltų grėsmės. 55 metų naras šešis mėnesius sprogdino didžiulę Sevastopolio prieplauką.
Dienraščio „The Times“ korespondentas Williamas Russellas teigė, kad sprogimai buvo tokie kurtinantys, kokių neteko girdėti. Kaskart, kai Deane’as susprogdina užtaisą, sudreba visas uostamiestis. Savo straipsniuose Russellas pavadina Deane’ą Pragaro Naru. Šis vardas jį lydi visą gyvenimą.
Naro šalmas atsirado per gaisrą
Ketvirtį amžiaus prieš Krymo karą Johnas Deane’as ir jo brolis Charlesas sukėlė tikrą revoliuciją Didžiosios Britanijos nardymo įrangos pramonėje. Broliai išrado povandeninį šalmą ir galėjo vaikščioti jūros dugnu beveik neribotą laiką. Tačiau reikėjo nemažai ir sunkiai grumtis, kad šalmas ir jo galimybės būtų pripažintos. Deja, vienas brolis neatlaikė kovos.
Broliai gimė neturtingoje šeimoje Detforde, Pietų Londone. Jaunystėje Johnas dirbo viename iš laivų, plaukiojusių į Rytus. Vėliau, naudodamasis nardymo varpu, jis pradėjo tempti laivų liekanas į krantą.
Charleso, priešingai negu Johno, neviliojo nuotykiai, todėl jis liko gimtajame mieste ir dirbo Edwardo Bernardo laivų statykloje. Jo užduotis buvo kimšti dervuotus lynus tarp laivo lentjuosčių. Darbas buvo labai pavojingas: derva buvo kaitinama katiluose, o šie dažnai apvirsdavo. Jei derva išsiliedavo į ugnį, pasklisdavo labai nuodingų dūmų ir jie neleisdavo užgesinti ugnies – ir laivams, ir pastatams iškildavo gaisro pavojus.
Keletą mėnesių Charlesas suko galvą, kaip išspręsti šią problemą. 1823 m. jam kilo mintis pagaminti nuo dūmų apsaugantį kostiumą, padarytą iš varinio šalmo su nedideliais stikliniais langeliais ir odinės liemenės, kniedėmis pritvirtintos prie apatinio šalmo krašto. Dėvinčiam tokį kostiumą reikėjo pagalbininko, kuris dumplėmis per ilgą vamzdelį pumpuotų orą į šalmą.
Principas buvo paprastas, bet genialus. Entuziastingai nusiteikęs laivų statyklos savininkas Bernardas įsigijo patentą už 417 svarų – milžinišką sumą, atitinkančią maždaug 40 tūkst. šiandieninių eurų. Charlesas ir jo darbdavys buvo įsitikinę kostiumo sėkme, tad paprašė vietinio inžinieriaus Augustaus Siebe’s pagal prototipą profesionaliau pagaminti šalmą.
1825 m. Charlesas parašė laišką britų laivynui ir paprašė, kad leistų pademonstruoti išradimą. Prašymas buvo parsiųstas atgal, jame buvo brūkštelėta: „Laivyno vadovybei nereikia papildomų problemų.“
Taigi laivų statytojai nesusidomėjo. Išradimas nesudomino ir ugniagesių.
Nuo pečių iki batų padų
Charlesas jautėsi prislėgtas. Tuo metu iš darbo jūroje grįžo Johnas ir susipažinęs su Charleso išradimu pasiūlė šalmą panaudoti po vandeniu. Užsidėjęs šalmą, naras galėtų dirbti laisvai, nebūtų pririštas prie sunkaus nardymo varpo. Povandeninių ieškotojų darbas palengvėtų.
Charlesas nenoriai sutiko, kad nuo dūmų apsaugantis jo šalmas virstų naro šalmu. Jis buvo išbandytas vietiniame kanale. Johnas pirmasis žengė į naują ir nepažintą pasaulį. Suglumęs girdėjo savo balsą ir kvėpavimą, aidintį šalme.
Johnas netrukus pastebėjo, kad reikia pašalinti šalme ir odinėje liemenėje susikaupusį oro perteklių, nes kostiumas kelia narą į paviršių. Išlipęs į krantą, apatinėje šalmo dalyje jis išgręžė skylutę, kad per ją galėtų išeiti oras. Be to, Charlesui išbandant įrangą, kad kostiumas neplūduriuotų, broliai nusprendė pririšti keturis 30 kilogramų sveriančius švino maišus prie Charleso pečių. Švinas laikė jį kanalo dugne, ir jis pajuto, kaip vanduo teka į šalmą iki kaklo, o paskui dėl oro slėgio liaujasi tekėjęs.
Tačiau paaiškėjo, kad prie pečių pririšti švino maišeliai – labai pavojingi. Kai Charlesas suklupo ir nukrito, šalmą užliejo vanduo, todėl netrukus viršutinė kūno dalis tapo sunkesnė negu apatinė.
Pūsdamas dumples ant kranto Johnas staiga pamatė iš vandens kyšančias dvi kojas. Tvirtai įsikibęs į ilgą gelbėjimo virvę, jis ištraukė sąmonės netekusį brolį į krantą. Išspjovęs kanalo vandenį, Charlesas paaiškino, kur slypi bėda: „Daugiau svorio. Mums reikia daugiau svorio.“
1829 m. pradžioje Johnas dar keletą kartų išbandė patobulintą brolio nardymo įrangą. Šįkart jie įdėjo švino į batų padus. Paskirsčius svorį, buvo daug paprasčiau išlaikyti pusiausvyrą. Kad atsikratytų iškvepiamo oro, broliai prie šalmo pritaisė iškvepiamo oro vamzdelį su vožtuvu.
Įranga veikė taip puikiai, kad Johnas prarado laiko nuovoką. Charlesas jau buvo pradėjęs nerimauti, kai Johnas galop išniro į paviršių. Jis nekantraudamas nusiėmė šalmą ir džiugiai suriko: „Veikia! Viskas veikia!“
Laimėjimas – milijonų vertas krovinys
Dabar reikėjo pademonstruoti šalmo galimybes. Broliai Deane’ai veltui stengėsi sudominti britų laivyną savo išradimu. Broliams daug geriau sekėsi privačiame sektoriuje. Johną pažinojo ir gerbė Pietryčių Anglijos Kento grafystės jūrininkai, ypač Vitsteblo kaimelio žvejai, kurie dažnai būdavo samdomi traukti krovinių iš sudužusių laivų.
Netrukus broliams pasitaikė proga. 1829 m. liepos 5 dieną laivas „Carn Brea Castle“ užplaukė ant seklumos netoli Portsmuto. Brangų vario luitų krovinį buvo apdraudusi bendrovė „Lloyds“. Ji žūtbūt stengėsi išgelbėti krovinį prieš jūrai pasiglemžiant sudužusį laivą. Charlesas ir Johnas keletą kartų panėrė į užtvindytą krovinių triumą, o ant denio esantys pagalbininkai pūtė dumples. Šalmas atnešė sėkmę. Broliams pavyko iškelti didžiąją vario dalį, vertą daugiau kaip 9,3 mln. dabartinių eurų.
Tačiau brolių sėkmė neįtikino britų admiraliteto. Jam neatrodė, kad šalmas gali būti naudingas, nors broliai keletą kartų demonstravo jį laivyno atstovams.
„Laivyno vadovybei nereikia papildomų problemų“, – buvo atsakyta dar kartą.
VERSLO TRIBŪNA
„Achemos grupė“, vienijanti apie 40 bendrovių, vykdančių veiklą trąšų gamybos, krovos, agroverslo, logistikos, energetikos ir kitose srityse, vykdo stambaus masto verslo valdymo transformaciją. Tai vienas reikšmingiausių verslo procesų skaitmeninimo ir automatizavimo projektų, pastaraisiais metais įgyvendinamų Lietuvoje.
Vilniaus PC „Panorama“ veiklą pradėjo automobilių švaros centras „Hocus“. Tai naujos kartos švaros centras, kur automobiliai prižiūrimi tik rankomis. „Hocus“ siūlo platų spektrą paslaugų – nuo greitos kasdienės priežiūros iki išskirtinio detalaus automobilio švarinimo. „Hocus“ vardas keičia puikią reputaciją tarp vairuotojų užsitarnavusių „Švaros brolių“ švaros centrus.
Anglies kreditai (angl. – carbon credits) – rinkoje naudojami sertifikatai, kuriais kompensuojamos CO₂ emisijos. Šis instrumentas atveria naujas verslo galimybes ir siūlo sprendimus, kaip mažinti poveikį klimatui privačiomis iniciatyvomis. Kas yra anglies kreditų rinka, kuo tai skiriasi nuo apyvartinių taršos leidimų (ATL), kokias naujas galimybes reiškia verslui ir kaip sujungti statybas ir klimatui neutralias iniciatyvas, „Verslo tribūnos“ diskusija su bendrovės „Nordic Carbon Solutions“ vadovu Pauliumi Kunčinu, advokatų profesinės bendrijos „Constat“ partneriu Mariumi Čepuliu ir bendrovės „Jūrės medis“ valdybos nariu Audriumi Zablotka.
Ką reiškia valdyti projektus, kuriuose dalyvauja skirtingos šalys, dešimtys organizacijų ir šimtai specialistų? Dainius Gečas, „Tyrens Lietuva“ projektų valdymo skyriaus vadovas, pasakoja, kad dirbant prie tokių projektų kaip „Rail Baltica“ būtina aiški struktūra ir atsakomybės.
Tačiau kai broliai demonstruodavo įrangą paprastiems piliečiams, visuomet pasigirsdavo audringi plojimai. Po vieno pasirodymo 1831 m. vietinis laikraštis entuziastingai aprašė, kaip Johnas Deane’as nerūpestingai vaikštinėjo po vandeniu lyg eitų žeme. „Nekyla abejonių, jog tai leis iškelti daiktus iš didžiausių gelmių“, – padarė išvadą laikraštis.
Deja, sėkmė suviliojo ir godžius padirbinėtojus. Pavyzdžiui, vienas susidomėjęs advokatas Johnas Bethellis pasiuntė pramoninius šnipus į inžinieriaus Augustaus Siebe’s dirbtuves, kad padarytų kopiją. Charleso darbdavys Edwardas Bernardas, kuriam priklausė nuo dūmų apsaugančio šalmo patentas, įsiuto ir padavė advokatą į teismą, bet bylą pralaimėjo, nes nebuvo kalbama apie šalmo naudojimą po vandeniu. Charlesui buvo sunku susitaikyti su pralaimėjimu, jis vis labiau krimtosi dėl sunkumų. Vis dėlto broliai pasiekė pergalę ir privertė pasaulį atkreipti dėmesį į jų išradimą.
Karinis laivas tapo paskutiniu išbandymu
1782 m. karinis laivas „Royal George“ apvirto, kai stovėjo nuleidęs inkarą Portsmute. Katastrofoje žuvo daugiau kaip 900 žmonių. Per 2 tūkst. tonų sveriantis laivas buvo britų laivyno pasididžiavimas, jame buvo 180 patrankų. Nuskendęs „Royal George“ tapo tikru iššūkiu, nes gulėjo 30 metrų gylyje. Broliai Deane’ai savo įrangos nebuvo naudoję taip giliai.
Laimė, broliai nesibaimino naujų technologijų. Jie pagamino dvisluoksnį naro kostiumą – medžiagą priklijavo prie ypatingo gumos mišinio, tad jis tapo atsparus vandeniui. Jie taip pat panaudojo rotacinį siurblį, kuris įpūsdavo gerokai daugiau oro į žarną. Tai buvo itin svarbu neriant giliai, nes slėgis žarnoje greitai didėdavo.
Kai siurblys ir kostiumas buvo baigti, Charlesas pirmą kartą paniro nuo laivo „Albion“ denio. Keturi vyrai pakaitomis darbavosi prie siurblio o Charlesas lėtai leidosi maždaug 20 metrų ilgio sulankstomomis kopėčiomis, kurias buvo atsigabenęs.
Juo giliau niro Charlesas, tuo vandens slėgis darėsi didesnis ir tuo stipriau vyrams teko pumpuoti. Kai baigėsi kopėčių pakopos, Charlesas atsidūrė tamsoje. Po kelių minučių jis įžvelgė blausų „Royal George“ denį ir atsargiai žengė jo link, pirmą kartą po 52 metų ant jo vėl stovėjo žmogus.
Po pusvalandžio iš vandens išniro Charleso galva. Susijaudinęs brolis tuojau pat apibėrė klausimais. Nors Charlesui povandeninis pasaulis pasirodė nykus ir baugus, Johnas be galo troško panerti ir netrukus tapo geresniu naru už brolį.
Johnas Deane’as rado „Mary Rose“
Dirbdami paskendusiame „Royal George“ laive, broliai iškėlė penkis karinio laivo pabūklus. Už kiekvieną jų, svėrusį maždaug po tris tonas, broliai uždirbo maždaug 40 tūkst. dabartinių eurų.
Dirbti „Royal George“ laive Charlesui nebuvo malonu, jam kėlė baimę šaltas ir nykus povandeninis pasaulis. Johnui – priešingai – nardyti labai patiko, todėl, baigęs darbą „Royal George“, jis ėmė ieškoti kitų galimybių nardyti. Į paviršių keldamas metalą iš „Royal George“, Johnas nugirdo, kad „kažkas sunkus jūros dugne“, maždaug už kilometro nuo laivo nuolaužų, daugelį metų drasko žvejų tinklus.
Johnas ištyrinėjo tą vietą ir rado patranką. Nuvalius ir nuplovus ją, paaiškėjo, kad patrankos rankenos – labai retos, delfino formos. Ant patrankos buvo lotyniškas įrašas: „HENRICVS. VIII“. Johnas rado garsųjį Henriko VIII karinį laivą „Mary Rose“, nuskendusį 1545 metais.
Johnas taip pat rado 20 geležinių patrankų, grotstiebio dalį, penkias kaukoles, šlaunikaulių ir pirštikaulių. Traukdamas daiktus, Johnas naudojo sprogmenis laivui sprogdinti. Ilgainiui jis tapo ne tik geru naru, bet ir povandeninių sprogdinimų specialistu.
Narai susirgdavo paslaptinga liga
Kol Johnas mėgavosi sėkme, Charlesui nesisekė – jis nuolat patirdavo finansinių sunkumų, vis pabrėždavo, kad naro šalmą išrado pats vienas. Johnas nusivylė broliu ir pradėjo dirbti savarankiškai – nardė ir traukė iš gelmių krovinius.
Charlesui buvo suteikta teisė iškelti vertingus daiktus iš „Royal George“. Jis tikėjosi, kad pasisamdys narų ir tęs darbą. Tačiau jį pergudravo britų inžinierius pulkininkas Pasley. Pulkininkui patiko nardyti su šalmu, o pasinaudojęs admiralitete dirbančių įtakingų draugų pagalba, iš Charleso perėmė teises į „Royal George“. Charlesas neištvėrė, jam pakriko nervai. 1839 m. jis buvo paguldytas į beprotnamį, vėliau nusižudė.
Tuo metu Pasley ir jo narai dirbo „Royal George“ skenduolyje. Brolių Deane’ų konkurentai patobulino naro šalmą – pritvirtino jį prie kostiumo, tad jis tapo visiškai sandarus. Pasley pasamdė keletą narų ir jie išbandė naująjį kostiumą „Royal George“ laive.
Pasley pastebėjo, kad po gelbėjimo darbų išnirę iš gelmės jo narai parkrisdavo ant denio ir nebegalėdavo atsikelti. Jis manė, kad narai pervargę. Tik po 20 metų gydytojai nustatė, kad tokią būklę sukelia maži azoto burbuliukai. Jie susiformuodavo narų kraujyje, kai jie greitai kildavo iš didelio gylio. Šiandien ši liga vadinama kesonine liga.
Pasley konkuravo su Johnu Deane’u ir kliudė sudaryti svarbias sutartis su kariniu jūrų laivynu. Johnui teko dirbti privačiai, kol kartą 1855 metais jūrų laivynas pats paprašė pagalbos.
Krymo karas tapo Deane’o triumfu
1853 m. Prancūzija ir Anglija paskelbė karą Rusijai ir nusiuntė didelį karinį laivyną į Juodąją jūrą užkariauti svarbiausio rusų karinio uosto Sevastopolio. Rusai suprato, kad britai sutriuškins jų karinius laivus, todėl nusprendė nugramzdinti tris eiles laivų Sevastopolio uosto vartuose. Netrukus rusai nuskandino visą savo laivyną – 106 karinius laivus, kad britai negalėtų jų užgrobti. Rusai tikėjosi po karo laivus iškelti.
Britų laivynas pasamdė narų ir pavedė jiems išsprogdinti laivus. Kai laivas su narais ir jų įranga plaukdamas į Krymą pateko į audrą, britams teko grįžti atgal. Galop Johnui buvo suteikta proga parodyti, ką sugeba.
1854 m. Johnas Deane’as su nauja narų įgula pasiekė Krymą ir pradėjo sprogdinti rusų laivus. Entuziazmu trykštantis admirolas Lyonsas rašė namo: „Ponas Deane’as buvo nepaprastai naudingas, povandeniniais užtaisais sugadino septynis garlaivius, sudariusius rusų flotilę.“
Deane’as dirbo nepailsdamas. Ypač visus sužavėjo, kai vienas susprogdino visą Sevastopolio krantinę. Štai kaip Deane’ą pasveikino kapitonas A. Wilmotas: „Jūsų atkaklumas atliekant pavestas pareigas yra neįkainojamas ir nusipelno šalies aukščiausios padėkos.“
Dėl Johno Deane’o darbų Rusija neteko galimybės dominuoti Juodojoje jūroje. Naras pelnė garbę ir neblogai uždirbo. Po karo Johnas Deane’as gyveno turtingo žmogaus gyvenimą. Didžiosios Britanijos Pragaro Naras mirė tarp artimųjų 1884 metais.
