Prasideda VDFF – daug geros dokumentikos

Turbūt jau niekam nebereikia įrodinėti dokumentikos svarbos ir reikšmės: prieš porą dešimtmečių pasaulyje pradėję populiarėti pilno metražo dokumentiniai filmai užima didžiulę dalį prenumeruojamų vaizdo transliacijų tiekėjų repertuare ir skina pagrindinius svarbiausių kino festivalių prizus. 

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: 2023-ųjų Berlyno kino festivalio „Auksinį lokį“ pelnė prancūzų režisieriaus Nicolas Philibert'o filmas „Apie Adamantą“, šiemet tame pačiame festivalyje – senegaliečių kilmės prancūzų režisierės Mati Diop dokumentinis filmas „Dahomėja“. 

Po Berlynalės žiniasklaida rašė, jog tai „buvo keistas šių metų Berlyno kino festivalio laureato pasirinkimas, tačiau „Auksinis lokys“ už geriausią filmą įteiktas pelnytai“ – režisierė ir aktorė M. Diop pateikė intriguojantį, įvairiapusišką žvilgsnį į vis aktualesne tampančią kolonijinio palikimo temą“.

Anot kritikų, svarbiausias festivalio apdovanojimas „Dahomėjai“ buvo skirtas pačiu laiku, nes M. Diop „ne tik pažodžiui prabyla apie praeitį, bet ir tyrinėja kolonializmo paliktus griuvėsius. Savo filmu ji įsitraukia į vykstančią diskusiją dėl artefaktų repatriacijos ir nagrinėja opius klausimus, susijusius su Europos pagrobtų antikvarinių vertybių grąžinimu Afrikai“.

„Skalvijos“ kino centre bei kino teatre „Pasaka“ šių metų VDFF atidarantis M. Diop filmas pasakoja apie 26 artefaktų, 1892 m. prancūzų kolonistų pagrobtų iš Dahomėjos, Vakarų Afrikos valstybės (ji gyvavo XVII–XIX a. dabartinio Benino pietinėje dalyje), grąžinimą iš Prancūzijos į Benino Respubliką, kuris filmo režisierei kelia daug klausimų. Meno kūrinių repatriacijos tema ji domėjosi daugiau nei 10-metį ir sako, jog tai yra viena iš priežasčių, kodėl ji tapo kino režisiere: 

„Noriu, kad žmonės suprastų šias problemas. Norėčiau, kad Prancūzija grąžintų ir kitus iš Afrikos išsivežtus kūrinius. Akivaizdu, kad jų grąžinta per mažai, palyginti su tais 7.000 artefaktų, kurie vis dar laikomi Prancūzijos muziejų nelaisvėje. Šie 26 kūriniai yra gerai, bet to nepakanka, manau, kad tai yra žeminantis dalykas.“

„M. Diop filmuose aštri kritika įvilkta į paslaptingą, poetišką ir nepaprastai šiuolaikišką rūbą. Nors režisierės filmai – apie Afriką, Lietuvos žiūrovai netruks suprasti, kokie artimi mums yra jos keliami tapatybės ir dekolonizacijos klausimai. Kokių muziejų saugyklose įkalintas mūsų kultūrinis paveldas ir ką slepia mūsų muziejai? Tai klausimai, kuriuos turėtume pradėti kelti“, – apie filmą sako Aistė Račaitytė, Mantė Valiūnaitė ir Ignė Smilingytė, jį platinančios kino leidybos kompanijos „Taip toliau“ įkūrėjos, kino kritikės ir kuratorės. 

Retrospektyvoje – garsus latvių režisierius

„Man labai patinka gyventi, patinka būti laimingam, patinka žaisti – galbūt esu žaismingas žmogus“, – yra sakęs Ansis Epneras (1937–2003), vienas garsiausių latvių režisierių. VDFF parodys plačią jo dokumentikos retrospektyvą, sudarytą latvių kinotyrininkės Zanės Balčus ir A. Epnero sūnaus, menininko Kristapo Epnero: festivalyje jiedu pristatys keturias skirtingos tematikos ir laikotarpio trumpametražių filmų programas. 

Pasak VDFF rengėjų, A. Epnero filmografija apima daugiau nei 100 įvairių žanrų filmų bei kino žurnalų. Režisierius iš savo amžininkų išsiskyrė polinkiu eksperimentuoti ir novatorišku požiūriu į kino technines galimybes – netikėto montažo, ekspresyvios muzikos ir gyvos vizualiosios kalbos panaudojimą. Laužydamas Rygos dokumentinio kino mokyklos tradicijas, nuosekliai ieškojo autentiško kino ir tikrovės santykio, pagrindinį dėmesį skirdamas filmų kinematografiniam lygmeniui.

Kitaip nei jo amžininkai, pasitikintys gyvenimu ir būtent jame ieškantys paslėptos dramos, A. Epneras savo filmuose pirmiausia išdėsto autorinę koncepciją, o tada leidžia ją atskleisti gyvenimo medžiagai – jis dramatizuoja tikrovę, norėdamas perteikti reikiamas žmonių arba reiškinių savybes ir jų dinamiką.

„Tėvas režisuodavo kiekvieną kasdienybės įvykį. Šis polinkis kartais erzindavo kitus šeimos narius, bet jis buvo tikras režisierius, neįžvelgiantis skirties tarp filmavimo aikštelės ir gyvenimo. Jis perkurdavo tikrovę pagal savo kinematografinę viziją. Manau, kad taip suprato kino esmę ir sykiu atskleisdavo poetinę prigimtį“, – apie A. Epnero dokumentinio kino santykį su tikrove pasakojo jo sūnus Kristapas.

Pirmosios A. Epnero filmų programos „Menininkas ir epocha“ (1969–1996) ašis – du trumpametražiai filmai, skirti kino režisieriui ir teoretikui Sergejui Eizenšteinui, – pasakojimai apie Rygos įtaką jo kūrybai ir pasaulio kino istorijai.

Programoje „Tyrinėjant dokumentikos formą“ (1974–1998) didžiausias dėmesys tenka montažui ir ekspresyviam garso takeliui, programoje „Bandant ribas“ (1969–1987) dėmesys kinematografinei formai jungiamas su veikėjų fizine plastika – A. Epnerą nuosekliai domino sportas, fizinė veikla, ugdymas, įgūdžių perdavimas iš kartos į kartą. Režisierius kūrė kino žurnalą „Sporto apžvalga“, nuolat atrasdamas naujų formų pavaizduoti įvairias sporto šakas. Į programą „Keliauti laiku, keliauti vietovėmis“ (1970–1983) įtraukti filmai, tyrinėjantys latvių tautos tapatybę ir ją formavusias įtakas.

Lietuviška programa 

Lietuviškoji VDFF programa šiemet sutelkta į vizionieriškas kultūros asmenybes bei istorinius gamtos artefaktus. 

Kanų kino festivalio industrijos mugėje „Cannes Short Film Corner“ pristatyta Aušros Lukošiūnienės juosta „Juoda“ kvies sekti savo laiką peržengusias architekto Valdo Ozarinsko idėjų kryptis, jo ir Aidos Čeponytės videodarbas „Vidurio Europos vyrai“ atvers kultūros atstovų 10-ojo dešimtmečio drabužines, o estų režisieriaus Arko Okko kartu su lietuviais kurtas filmas „Mus tebelaikantis ledas“ metaforiškai apmąstys žmogaus ir gamtos ryšį leisdamasis istoriniu ledo keliu, skelbia VDFF. 

Jurgio Matulaičio bažnyčia Viršuliškėse, Elektrėnų bažnyčia, vila „Jogaila“, SBA degalinė ir vila, Frederisijos uostas Danijoje yra tik keli kūrybos pavyzdžiai iš architekto, vieno įdomiausių ir intelektualiausių tarpdisciplininio meno atstovų, vizionieriaus Valdo Ozarinsko „Ozės“ (1961–2014) neįgyvendintų projektų archyvo, žyminčio konceptualų ir estetinį įtrūkį praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio kultūriniame kraštovaizdyje.

Režisierė A. Lukošiūnienė nukreipia kamerą į Valdo dukters Elenos Ozarinskaitės simbolinį atsisveikinimą su tėvu: žiūrovai vedžiojami po lankytojų akims atviras ir uždaras Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) erdves, vizualiai įprasminančias plačią V. Ozarinsko veiklos amplitudę – 1997–2012 m. aktyviai kuriantis menininkas dirbo ŠMC direktoriaus pavaduotoju, 2006 m. pagal jo projektą atlikta ŠMC fojė rekonstrukcija. Menininko archyvo inventorizacija, dukros pokalbiai su buvusiais tėvo kolegomis ir bendraminčiais, kartu su žmona ir daugelio sumanymų bendraautore, architekte Aida Čeponyte, kurtų videodarbų fragmentai siūlo įvairiakryptį santykį su V. Ozarinsku – asmeninis atsisveikinimas su artimuoju atveria platesnę perpektyvą, lakoniškai ir santūriai perteikiančią išskirtinės asmenybės ir jos idėjų reikšmę Lietuvos kultūros laukui.  

Be paminėtųjų, šioje programoje bus parodytas estų režisieriaus Arko Okko kartu su lietuviais kurtas filmas „Mus tebelaikantis ledas“, Julijos Juknaitės filmo „Mana rajons: Pietinis“ premjera, o trumpametražių filmų programoje „Intervencija“ – Onos Julijos Luko Steponaitytės, Iidos Jonsson ir Ssi Saarineno filmas „Dumblas“.

21-asis VDFF vyks rugsėjo 19–29 d. Vilniuje ir Klaipėdoje. Išsami festivalio programa čia.