Naujos knygos VŽ lentynoje

Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius Valdas Selenis, išleido Lietuvos nacionalinis muziejus, 2020 m.

Lietuvos nacionalinis muziejus išleido knygą apie Joną Smilgevičių – vieną iš mažiausiai Lietuvos visuomenei pažįstamų Nepriklausomybės Akto signatarų bei lietuviško verslo ir pramonės pradininką. Pasak jos autoriaus dr. V. Selenio, biografinis signataro tyrinėjimas nebuvo lengvas dėl šaltinių fragmentiškumo, nes jis nemėgo rašyti apie save, nepaliko nei dienoraščio, nei atsiminimų. Prie medžiagos stygiaus prisidėjo ir palyginti neilgas J. Smilgevičiaus dalyvavimas politinėje veikloje – pradedant aktyviu Lietuvių konferencijos Vilniuje organizavimu ir baigiant paskutine jo kaip Lietuvos valstybės tarybos nario darbo diena.

Reikšmingiausius darbus signataras atliko kurdamas pirmąsias lietuviškas akcines bendroves ir praktiškai keldamas tėvynės žemės ūkį, verslą bei pramonę. Jo susirūpinimas lietuvių verslumu matyti negausiuose būsimo signataro straipsniuose, paskelbtuose 1894–1895 m., bei imperatyve Lietuvos ūkio plėtotei pienininkystės kryptimi.

„J. Smilgevičių galima apibūdinti kaip ūkišką ir pragmatišką žmogų. Jam beveik tiktų XIX a. britų ekonomisto Johno Stuarto Millo pavartotos sąvokos homo economicus prasmė – tobulai racionalaus žmogaus, siekiančio kuo mažesnėmis sąnaudomis gauti geriausią įmanomą rezultatą. Tačiau pelno ir naudos jis siekė visų pirma ne vien sau ir savo šeimai, bet lietuvių tautai ir vėliau – valstybei“ , – knygos leidėjai cituoja dr. V. Selenį.

Nepriklausomoje Lietuvoje Smilgevičiaus įsteigtos ir/ar valdytos įmonės „Nemunas“, „Neris“, „Dubysa“, „Miškas“, „Mazgas“, „Ringuva“ ir kitos pirmosios Lietuvoje pradėjo plėtoti tokias pramonės šakas kaip žemės ūkio mašinų gamyba, medienos pramonė, aliejaus gamyba, pirmasis vilnos fabrikas Lietuvoje. Įmonių veiklą subsidijavo Smilgevičiaus įsteigtas Kredito bankas. Signataras buvo išplėtojęs savo ūkį Užventyje, kuriame dabar yra pagrindiniai jo atminties ženklai.

Vasario 12 d. 17 val. knyga bus pristatoma Signatarų namuose Vilniuje, dalyvaus knygos autorius dr. Valdas Selenis (Lietuvos nacionalinis muziejus), dr. Dangiras Mačiulis (Lietuvos istorijos institutas), doc. dr. Romualdas Juzefovičius (Lietuvos kultūros tyrimų institutas).

„Gyvenimo lai(š)kai“ Sudarė Kęstutis Pikūnas, išleido Lietuvos nacionalinis muziejus, 2020 m.

Jono ir Adolfo Mekų vardai pasaulyje plačiai žinomi – i949 m. JAV atsidūrę broliai kūrė avangardo istoriją.

1957–1995 m. iš Niujorko į Semeniškių kaimą Jonas ir Adolfas Mekai išsiuntė daugybę laiškų mamai, broliui Petrui ir kitiems artimiesiems. Juose pasakojamos brolių istorijos, minimos neįtikėtinos pažintys ir patirtys Amerikoje, tačiau dauguma jų persmelkti vaikystės ilgesio ir prisiminimų iš Lietuvos. Daugiau nei šimtas knygoje pirmą kartą viešai publikuojamų laiškų atskleidžia ne tik itin artimą ryšį tarp Jono ir jo jauniausio brolio Adolfo, bet ir visos Mekų šeimos istoriją.

Originalius laiškus, iškarpas ir nuotraukų albumus išsaugojo brolis Petras Mekas, o su knygos sudarytoju K. Pikūnu šia medžiaga pasidalijo Biržuose gyvenančios Mekų dukterėčios Edita Rubinienė ir Ina Guogienė. Knygoje gausu mažai kam matytų giminės gyvenimą iliustruojančių nuotraukų, jos surinktos iš plačios Mekų giminės asmeninių albumų bei fotografų Algimanto Kunčiaus, Antano Sutkaus, Viktoro Kapočiaus ir kitų fotomenininkų archyvų. Beveik šimtą metų apimantis fotopasakojimas papildytas šeimos narių prisiminimais.

„Šią knygą būtų galima pavadinti filmu, atsidūrusiu ant popieriaus, kuriame susitinka Mekų šeimos nariai ir jų artimieji“, – knygos sumanytoją Kęstutį Pikūną cituoja leidėjai.

Knyga bus pristatoma vasario 13 d. 18 val. 30 min. Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje (Arsenalo g. 3, įėjimas pro vidinį kiemą). Pristatyme dalyvaus knygos sudarytojas Kęstutis Pikūnas, fotografas Algimantas Kunčius, režisierius Audrius Stonys ir perkusininkas Dalius Naujokaitis. Dalyvavimas renginyje nemokamas, tačiau į jį rengėjai kviečia užsiregistruoti.

„Mano kova. Vaikystės sala“ Karl Ove Knausgard, išvertė Justė Nepaitė, išleido „Baltos lankos“, 2020 m.

Nė vienas norvegų rašytojas pastaraisiais metais nėra sukėlęs tiek daug diskusijų, kaip K. O. Knausgaardas ir jo šešių tomų 3.600 puslapių autobiografinis romanas „Mano kova“ („My Struggle“). Norvegijoje, kur visos šešios knygos buvo išleistos 2009–2011 m., šį romaną įsigijo kas dešimtas žmogus.

Lietuvoje jam irgi neblogai sekasi: pirmieji ciklo romanai „Mirtis šeimoje“ ir „Mylintis žmogus“ gana ilgai laikėsi perkamiausių knygų sąrašuose.

Prieš artėjančią Vilniaus knygų mugę „Baltos lankos“ jau beveik tradiciškai išleido trečiąjį ciklo romaną „Vaikystės sala“.

Jame Knausgardas pasakoja apie savo vaikystę saloje. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis su tėvais ir broliu įsikelia į naują namą naujame kvartale. Rodos, šeimai prieš akis – visas gyvenimas. Tačiau pamažu juos supanti erdvė kinta, joje darosi klaustrofobiškai ankšta. Tik kas keičiasi iš tiesų – pasaulis ar jie patys? Knausgardas – nelyg senas, bet brangias nuotraukas – kruopščiai dokumentuoja nuostabos ir intensyvių pirmųjų patirčių kupiną vaikystę – pasaulį, kuriame vaikai ir suaugusieji gyvena kartu, bet visiškai skirtingus, niekada nesusiliečiančius gyvenimus. Su prustišku užmoju tyrinėja anuomet po truputį ėmusį skleistis savąjį „aš“ ir daugiasluoksnę prarasto laiko, atminties ir žmogiškosios egzistencijos prigimtį.

Kai 2012 m. pasirodė pirmieji ciklo romanų vertimai į anglų kalbą, kanadiečių kilmės britų rašytoja Rachel Cusk pavadino juos „reikšmingiausiu mūsų laikų literatūriniu veikalu“, britų rašytoja Zadie Smith pareiškė nekantriai laukianti kitos dalies, o amerikietis novelistas Jonathanas Lethemas pavadino kolegą „imperatoriumi, kurio nuogumas pranoko puošnius karaliaus drabužius“.

Dėl to verta gyventi Richard Roper, išvertė Rita Kaminskaitė, išleido „Tyto alba“, 2020 m.

Dar viena naujiena romanų skaitytojams. Romanas „Dėl to verta gyventi“ pasakoja apie municipaliteto tarnautoją Endrių ir jo įsivaizduojamą šeimą bei žmones, kurie miršta neturėdami artimųjų. Tačiau į vienišumo temą autorius žvelgia su humoru ir švelnumu. Jis pats yra pasakojęs, jog

knyga prasidėjo nuo straipsnio apie municipalinės tarnybos darbuotojus, kurių pareiga – pasirūpinti vienatvėje mirštančiais žmonėmis:

„Apstulbau sužinojęs, koks tai keistas užsiėmimas – žmonės, dirbantys municipalinėje tarnyboje, ieško mirusiųjų artimųjų, peržiūri namuose likusius daiktus. Straipsnyje municipalinės tarnybos darbuotojai buvo vaizduojami kaip stoiški, abejingi asmenys, nors tie patys darbuotojai dažnai eidavo į mirusiųjų laidotuves tik tam, kad įsitikintų, jog kas nors jose bus. Vis mąsčiau ir mąsčiau, kaip turėtų atrodyti tokių žmonių gyvenimai, ir supratau, kad noriu įsigilinti į vienatvę išgyvenančių žmonių patirtis, tačiau kalbėti ne liūdnai, bet su šypsena ir humoru. Ir nors darbas municipalinėje tarnyboje labai svarbus romano siužetui, iš esmės norėjau atskleisti vieno vyro, perlipančio per save ir išlendančio iš komforto zonos, istoriją“.

Tas vienas vyras – tai keturiasdešimtmetis Endrius. Jo pareiga – apžiūrėti butus žmonių, kurie mirė vieniši, ir pranešti apie įvykį artimiesiems, jei tokių yra. Namuose jo laukia mylinti žmona Diana ir du vaikai. Tiksliau – taip galvoja jo bendradarbiai. Iš tiesų tai – tik Endriaus fantazija. Įsivaizduojama šeima – tarsi malonus pabėgimas nuo vienišos tikrovės, kur draugiją jam palaiko tik Ellos Fitzgerald dainos.

Atnaujintas knygynas Vilniuje

Ta pačia proga verta pranešti apie vasario 7 d. Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) atidarytą atnaujintą knygyną, kuriuo rūpinsis nepriklausoma leidybos platforma „Six Chairs Books“. Knygynas žada siūlyti meno krypties leidinių ir kultūrinių renginių.

Skelbiama, jog „Six Chairs Books“ yra „plačiausią meno krypties leidinių asortimentą Lietuvoje siūlantis knygynas ir leidybinė platforma, siekianti stiprinti nepriklausomos meninės leidybos lauką bei sukurti erdvę mažųjų leidyklų ir savilaidos leidinių pristatymui skaitytojams“.

Pasak Nacionalinės dailės galerijos vedėjos Lolitos Jablonskienės, „knygynas pratęsia ir papildo šiuolaikinio įtraukaus muziejaus veiklą. Tai daugiau galimybių muziejaus lankytojams pažinti kultūrą ir meną – šviestis ir įdomiai praleisti laiką.

Daugiau informacijos čia. www.ndg.lt