Prezidentas Kazys Grinius – pralenkęs laikmečio dvasią

Prezidentas Kazys Grinius kalba daktaro J. Basanavičiaus 75-mečio minėjimo metu Karo muziejaus sodelyje, 1926 m. nuotr.

Šiemet bus minimos Kazio Griniaus, trečiojo Lietuvos prezidento, ministro pirmininko, varpininko, demokrato ir kultūrininko, 160-osios gimimo metinės. Gediminas Ilgūnas (1936–2010) – istorikas, rezistentas, Kovo 11-osios akto signataras, yra sakęs: „Kazys Grinius – visa mūsų valstybės istorija“, tačiau viešajame diskurse jo asmenybę dažnai užstoja Antanas Smetona.

K. Griniaus gyvenimas ir veikla atspindi permainingą lietuvių tautos istorijos laikotarpį nuo XIX a. antrosios pusės iki XX a. vidurio: spaudos draudimą ir carinę priespaudą, bandymus diegti Lietuvoje demokratiją ir jos kūrimo nesėkmes, karus bei okupacijas, tremtį ir emigraciją. Su jo vardu siejama daug dalykų, Lietuvos istorijoje atsitikusių pirmą kartą, – nuo Lietuvių demokratų partijos įkūrimo iki pirmojo spektaklio „Amerika pirtyje“, suvaidinto Grinių namuose, ar tuberkuliozininkams įsteigtų sanatorijų. Bene labiausiai jo asmenybė siejama su vos pusmetį trukusiu prezidentavimu, atgimstančioje Lietuvoje padėjusiu demokratinės valstybės pagrindus.

Tačiau viešajame diskurse K. Griniaus asmenybę užstoja Antanas Smetona, 1926-ųjų gruodį jėga įsiveržęs į prezidento postą. Paklaustas, kodėl, jo manymu, K. Grinius liko šešėlyje, istorikas, prof. Egidijus Aleksandravičius, Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studijų centro vadovas, pirmiausiai rėžia nesutinkantis, kad taip yra.