Rugpjūtis kine: klasika ir paskutiniai kino seansai

Filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (1982) aktorius Rutgeris Haueris. „Scanpix“ nuotr.

Iniciatyvos, kviečiančios žiūrėti kino filmus netradicinėse erdvėse – parke, miške, po tiltu, žinoma, puikus socializacijos ir vasaros vakarų leidimo lauke būdas. Visgi drįstu priminti, kad filmai yra kuriami žiūrėti juos kino teatruose – be papildomų garsų, atšvaitų, trukdžių. Žiūrėti tokius, kokie sumanyti jo kūrėjų.

Kalbant apie kino seansus „po atviru dangumi“, iš sėkmingesnių vasarinių akcijų minėčiau „Kiną po žvaigždėmis“ Valdovų rūmų kieme, kurio organizatoriai jau ne pirmą vasarą akcentuoja klasiką. (Kaip tik šiandien, liepos 31 d., ten galima pamatyti kultinį Ridley Scoto filmą „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ („Blade Runner“, 1982), įkvėpusį kiberpankiškai manierai ne vieną kūrėją).

Dar – kontroversiškoje Lukiškių kalėjimo erdvėje įsitaisiusius nemokamus (irgi kontroversiškus) šiuolaikinio kino seansus, kuriuos kasmet rengia festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“, – štai rugpjūtį čia galima pamatyti „neišrodytus“ retus gerus dokumentinius filmus: Michelangelo Frammartino „Urvą“ („Il buco“, 2021), Viktoro Kosakovskio „Architektoną“ (2024) ar režisieriaus Joshua Oppenheimerio, perbėgelio iš dokumentikos į vaidybinį kiną, iš fantastikos, miuziklo ir komedijos žanrų sulipdytą eksperimentinę „Pabaigą“ („The End“, 2024). Sakyčiau, kad proga pamatyti visiškai išskirtinį, rafinuotą festivalinį kiną baigiantis vasarai būtų ekscentriškas meninis nuotykis.