Lenkų fortepijono žvaigždė R. Blechaczas: Chopiną noriu groti ir groti

Skambinti pianinu pradėjote penkerių. Kodėl pasirinkote muziką, o ne, tarkim, futbolą? 

Penkerių ėmiau lankyti privačias pianino pamokas, rimtesni mokslai prasidėjo, kai sukako septyneri – įstojau į Bydgoščiaus muzikos mokyklą. Tiesą sakant, tai buvo labiau tėvų, o ne mano sprendimas. Jie pastebėjo, kad man labai patinka muzika. Ypač vargonų. Mėgau eiti į bažnyčią jų klausytis. Vėliau, kai pabandžiau pianiną, po to – fortepijoną, supratau, kad jie yra man tinkamiausi instrumentai. 

Taip anksti pradėjęs, nė karto muzikos pamokų nemetėte?

Muzika man patiko, dirbau nuosekliai. Pirmąja profesine meile pavadinčiau Johanną Sebastianą Bachą – jo vargonų muziką. Paskui atėjo metas Fredericui Chopinui ir kitiems kompozitoriams.

Jei neklystu, dabar jūsų mėgstamiausias – būtent garsusis tautietis Chopinas?

Ko gero, jūs teisi (šypsosi). Juk po laimėto jo vardo konkurso man ėmė vertis koncertų salės visame pasaulyje. Pirmą šio autoriaus kūrinį – Noktiurną, op. 32, sugrojau būdamas kokių dešimties. Pažinęs Chopino muziką, norėjau ją groti ir groti. Mane sužavėjo nuostabi jo harmonija, gražios poetiškos melodijos.

Kiek valandų per dieną praleidžiate prie instrumento?

Vaikystėje skambinau sąžiningai kiekvieną dieną po maždaug tris valandas. Dabar nemažai įrašinėju, turiu didžiulį repertuarą, kad mano pirštai jo nepamirštų, reikia groti daugiau – maždaug po šešetą valandų kasdien. Daug? Tiesiog tai yra mano, kaip ir kiekvieno kito dirbančio žmogaus, darbo valandos. Kai keliauju, koncertuoju, prie fortepijono būnu trumpiau, nes eidamas į sceną noriu išsaugoti gaivumą.

Bydgoščiaus muzikos akademijos nepakako, Torunėje studijavote filosofiją, apsigynėte daktaro disertaciją. Kodėl jums reikėjo ir šio išsilavinimo?

Jau 2005-aisiais, kai laimėjau Chopino konkursą, žinojau, kad tik akademinio muzikinio išsilavinimo bus mažai. Mano disertacijos tema – metafiziniai ir estetiniai muzikos aspektai. Ir patirtis rašant darbą, ir pačios studijos labai praverčia kasdien. Po šių mokslų aš kur kas geriau pajuntu interpretacijos laisvę ir ribas, plačiau suprantu muziką ir meną apskritai. 

Kaip geriausiai pailsite?

Galėčiau sakyti, kad nuo muzikos nepavargstu, bet taip nėra. Kaip ir kiekvienam, man reikia normalių atostogų. Mėgstu leisti laiką su draugais, šeima, dievinu kalnus, jūrą. Patinka Italija – tos šalies muzika, virtuvė, jos atmosfera. Tarp koncertų stengiuosi normaliai paatostogauti. 

Pavyksta? Jūsų tvarkaraštis įtemptas.

Ne visada pasiseka pakankamai pailsėti, bet stengiuosi planuoti laiką ir kalendoriuje rasti dienų atostogoms. Tai būtina, kad pasikraučiau energijos. Žinote, po pandemijos, kai nevyko jokie gyvi koncertai, buvau taip pasiilgęs publikos, kad vis dar noriu išnaudoti kiekvieną galimybę groti žmonėms. Metai su kovidu buvo siaubingi. Kiekvieno muziko misija – dalintis savo menu, jo grožiu su publika, o kai to nebelieka, viskas, regis, nebetenka prasmės. Koncerte svarbiausia jausti klausytojų duodamą energiją. Tai muzikantui geriausias apdovanojimas. 

Kokios muzikos klausotės laisvalaikiu? 

Koncentruojuosi į klasiką. Klausau ne tik fortepijono, bet ir kamerinės muzikos, pats repetuoju su smuikininke. Nepamiršau ir vargonų, nuo kurių ir prasidėjo mano kelias.

Koncertų maršrutai anksčiau buvo atvedę į Lietuvą?

Vilniuje lankysiuosi antrą kartą. Pirmąsyk buvau 2007-aisiais, tąsyk pas jus buvo surengtas mano Chopino muzikos rečitalis. Šįsyk grosiu su orkestru to paties kompozitoriaus Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 f-moll, op. 21. Tas kūrinys brangus mano širdžiai, daugybę kartų esu jį atlikęs visame pasaulyje. Jame susipina įvairios nuotaikos, yra dramos, lenkų folkloro momentų. Tas Koncertas tiesiog labai gražus.

Kartu su Lenkijos ambasada ir Lenkijos institutu Vilniuje rengiamo koncerto programoje skambės Stanisławo Moniuszkos, 18 m. gyvenusio Vilniuje, fantastinė uvertiūra „Pasaka“, Amilcare’s Ponchielli operos „Lietuviai“, kurios pagrindu tapo Adomo Mickevičiaus istorinė poema „Konradas Valenrodas“, įžanga. Taip pat – Ukrainos nacionaliniu turtu vadinamo Myroslavo Skoryko „Diptichą“ – vieną gražiausių XX a. kūrinių styginių orkestrui.