„Iliustruotoji istorija“: kaip portugalai pirmieji rado ant medžių augantį auksą

Pinigai neturi kvapo – sakydavo senovės romėnai. Tačiau patyręs kapitonas Francisco Serrao, kurio šnerves maloniai glosto prieskonių kvapai, galėtų ginčytis. Jis išplaukė iš Portugalijos ir galop, po septynerių metų vargo ir sunkių kovų, pasiekė legendomis apipintas Tidorės ir Ternatės salas. Jo nosis neklysta: jūros brizas kvepia gvazdikėliais.

Tą 1512 m. lapkričio dieną Serrao supranta, kad jam pasisekė: jis rado vietą, kurioje auksas auga ant medžių. Keletą dešimtmečių trukusios varžybos su Ispanija, kuri iš dviejų šalių pirmoji pasieks Prieskonių salas, pagaliau baigėsi. Portugalija išplėšė pergalę.

Tuo metu gvazdikėliai buvo paklausiausi prieskoniai Europoje, todėl net didžiausias ispanų užkariautojų atradimas – Amerikos žemynas – neprilygsta netoli Indonezijos esančioms Serrao atrastoms saloms.

• 1505 m. 22 portugalų laivai išplaukė Indijos link. Viename laivų plaukė pusbroliai Francisco Serrao ir Fernao de Magalhaesas. Jie drauge skynėsi kelią į Rytus, užėmė, be visa ko, Malaką, tačiau vėliau jų keliai išsiskyrė: Magalhaesas grįžo į Portugaliją, o Serrao atrado Gvazdikėlių salas.

• Serrao apsistojo Ternatės saloje ir rašė ilgus laiškus pusbroliui stengdamasis jį atsivilioti į salą, nežinojo, kad Magalhaesas perėjo į priešų – ispanų pusę. 1519 m. Magalhaesas įkalbėjo Ispanijos karalių Karolį V išsiųsti laivyną į pietus, Amerikos link, kad šis atplauktų į Prieskonių salas iš Vakarų. Apie salų vietą jis žinojo iš Serrao laiškų.

• Pusbroliai daugiau nesusitiko. 1521 m. balandį Magalhaesas buvo nužudytas Filipinuose. Tais pačiais metais Serrao mirė Ternatės saloje. Po metų Magalhaeso ekspedicijos likučiai grįžo į Ispaniją ir pelnė šlovę kaip pirmieji apiplaukę pasaulį.

Aukštos kainos skatino europiečius keliauti

Europiečiai troško pipirų, muskato riešutų ir gvazdikėlių – prieskonių, kuriais buvo skaninami paprasti to meto patiekalai. Be to, buvo manoma, kad prieskoniai yra panacėja nuo įvairių ligų. Pavyzdžiui, gvazdikėliais buvo gydomas maras ir impotencija.

Deja, viduramžiais osmanų valdovai perėmė valdžią Artimuosiuose Rytuose ir Rytų prekybos kelias atsidūrė jų rankose. Jie nedvejodami pasinaudojo tokia padėtimi: europiečiams teko labai daug mokėti už prieskonius, kuriuos į Veneciją atplukdydavo arabų pirkliai.

Kylančios prieskonių kainos XV a. sukėlė aršią konkurenciją tarp Ispanijos ir Portugalijos. Šalys varžėsi, kuri pirmoji pasieks Indiją. Ispanai tikėjosi atrasti Indiją plaukdami per Atlantą į Vakarus, o portugalai ieškojo Rytų kelio. Ištisos keliautojų kartos daugybę kartų plaukiojo aplink Afriką, kol 1498 m. Vasco da Gama pagaliau pasiekė Indiją.

Svarbus liudininkas nurodo kryptį

Kai portugalai pasiekė Indiją, po kelerių metų jos krante išlipo keistuolis italas Ludovico di Varthema. Buvęs samdomas kareivis nuo 1501 m. klajojo po Arabiją bei Tolimuosius Rytus ir matė tai, ko joks europietis nebuvo regėjęs. Keletą dienų portugalai jį tardė ir klausėsi ištempę ausis pasakojimų apie Bandos salas, kuriose auga muskato riešutai, apie Molukų salas, kuriose auga visų trokštami gvazdikėliai.

„Gvazdikėliai ten tokie pigūs, kad jų galima įsigyti pusvelčiui. Molukų salų sultonas yra mahometonas, beveik pagonis, jo žmona yra mahometonė, o jo rūmuose gyvena 300–400 dailių pagonių mergaičių“, – pasakojo di Varthema. Jis taip pat atskleidė, kad salų gyventojai neturi svarstyklių, prieskonius matuoja kitais matais.

Pasakojimas portugalams padarė didelį įspūdį. Jie sužinojo, kuria maždaug kryptimi reikia leistis ieškoti prieskonių.

Malakoje darosi karšta

1511 m. atradėjas ir kapitonas Afonso de Albuquerque’as su 1 200 vyrų ir 18 laivų plaukė siauru sąsiauriu tarp Sumatros salos ir Malakos pusiasalio. Po sunkių mūšių portugalams pavyko užimti musulmonišką Malakos miestą. Šio miesto sultonas valdė svarbiausią prekybos vietą Rytuose, iš kurios arabų ir kinų pirkliai vežė muskato riešutus ir gvazdikėlius.

Tikslas buvo beveik pasiektas. Afonso de Albuquerque’as, vadinamas Malakos gubernatoriumi, nedidelį trijų laivų laivyną išsiuntė į paskutinę kelionę. Laivais plaukė 120 vyrų ir 60 vergų, jiems vadovavo patyręs jūreivis António de Abreu. Užimant Malaką, jis neteko kelių dantų ir dalies liežuvio. Jo padėjėjas kapitonas Francisco Serrao tik per plauką nežuvo kaudamasis dėl svarbaus uostamiesčio.

D’Abreu laivu „Santa Catarina“ plaukė vietos vairininkas. Jis saugiai plukdė laivus apie pietinę Indonezijos dalį iki pat Bandos jūros. Kai horizonte iškilo pirmoji Bandos sala Ambonas, prasidėjo staigi liūtis. Audra įsismarkavo, Serrao laivas „Sabaia“ nuskendo, todėl jam ir jo įgulai teko gelbėtis ir plaukti kitais dviem laivais. Išsekę vyrai galop pasiekė sausumą.

Portugalai pajuto palengvėjimą, kai sužinojo, kad salos gyventojai yra draugiški ir nusiteikę prekiauti. Po mėnesio laivų triumai buvo pripildyti muskato riešutų, o portugalai ruošėsi grįžti į Malaką.

Serrao paliktas negyvenamoje saloje

Netekęs karako Serrao Ambone įsigijo kinišką džonką (plokščiadugnis burlaivis su aukštai iškeltu priekiu ir laivagaliu – red. past.). Trijų laivų įgula galvojo apie didžiulį pelną, kurį gaus už brangų krovinį. Tačiau jų kelionė buvo ne visai sėkminga, jie negavo gvazdikėlių – visų trokštamiausių prieskonių.

Portugalai plaukė Bandos jūra. Krovinys buvo sunkus, tačiau plokščiadugnė Serrao džonka nepaniro taip giliai kaip karakas. Likimo ironija: džonka užplaukė ant rifo prie negyvenamos Nusa Penju salos ir nepajudinamai įstrigo.

Prislėgtas Serrao žūrėjo, kaip toli horizonte pranyksta du karakai. Matyt, Antonio d’Abreu norėjo saugiai nuplukdyti brangų krovinį, todėl nenorėjo, kad nesėkmių persekiojamas Serrao vilkintų jo kelionę.

Serrao ir jo vyrai buvo palikti likimo valiai negyvenamoje saloje, už 100 jūrmylių nuo artimiausios gyvenamos salos. Negana to, vandenyse knibždėjo piratų.

Patekęs į beviltišką padėtį Serrao sugalvojo drąsų planą, kaip grįžti namo sveikam ir gyvam: keliems neginkluotiems vyrams jis liepė laikytis paplūdimyje ir dėtis išsigelbėjusiais iš sudužusio laivo, o su kita įgulos dalimi tykojo pasaloje. Netrukus pasirodė piratų laivas. Serrao tyliai laukė, kol į lagūną įplaukę piratai išsilaipins krante ketindami apiplėšti gulinčius tariamus bejėgius nelaimėlius, ir tada juos užpuolė.

Piratai suprato pakliuvę į spąstus tik tuomet, kai portugalai pradėjo šaudyti iš muškietų. Serrao užgrobė jų laivą ir privertė nuplukdyti juos į Amboną. Čia portugalai buvo šiltai sutikti.

Dviejų salų ginčas į naudą portugalams

Salyne pasklido gandas apie verslius kitataučius – jis pasiekė net Molukų salas Ternatę ir Tidorę. Dvi mažos kūgio formos vulkaninės salos viena nuo kitos buvo nutolusios tik vienos jūrmylės atstumu, abi jas valdė sultonai. Salos greitai praturtėjo iš prekybos gvazdikėliais, jose iškilo prabangių rūmų.

Vienintelė bėda buvo ta, kad sultonai nekentė vienas kito – kariavo tarpusavyje maždaug tris dešimtmečius. Kai gandas apie portugalus pasiekė Ternatę ir Tidorę, abu valdovai nusprendė svetimšalius patraukti į savo pusę.

Į jūrą buvo nuleistos dvi valtys su irkluotojais, ir prasidėjo įnirtingos lenktynės. Saliečiai yrėsi iš visų jėgų kelis šimtus jūrmylių, kad pirmieji atvyktų pas portugalus. Laimėjo Ternatė. Salos pasiuntinys išlipo į Ambono krantą ir papasakojo, ko atvykęs.

Ternatės sultonas Bajanula pasiūlė pasamdyti portugalus, kad šie pamokytų Tidorės sultoną. Serrao sutiko. Nusiminę Tidorės irkluotojai stebėjo, kaip portugalai seka paskui Ternatės kanojas.

Didžiam sultono Bajanulos pasitenkinimui, karas su Tidore buvo greitai laimėtas. Jis buvo patenkintas portugalų atliktu darbu, tad pasiūlė Serrao likti saloje. Portugalas tapo nepakeičiamu sultono patarėju ir apsigyveno rūmuose.

Serrao iššsiuntė gvazdikėlių prikrautą laivą į Malaką ir smulkiai aprašė maršrutą. Jau po metų portugalai saloje įkūrė prekybos stotį – laivai ėmė reguliariai plaukioti į Ternatę.

Serrao nusprendė nebedalyvauti prekyboje. Jis vedė Javos salos gyventoją ir susilaukė dviejų vaikų. Vis dėlto ilgu gyvenimu rojuje nespėjo pasimėgauti – mirė 1521 metais.

Nuotykių ieškotojas Ludovico di Varthema grįžo į Europą ir aprašė savo keliones. 1510 m. išleista knyga tapo labai populiari.