T. Valančius. Susikalbėti su valstybe
Harvard Business Review ką tik teisingai apibendrino įsivyravusią globalią tendenciją, pirmiausia padiktuotą pandemijos, klimato įsipareigojimų, geopolitinių įtampų ir tiekimo grandinių trūkinėjimų.
Valstybės ir jų sąjungos stiprina verslo reguliavimą, dotacijas ir diegia kitus instrumentus, mikro ir makro lygmeniu lemiančius verslo trajektoriją. Nuo naujų vaistų ir technologijų kūrimo iki lengvatų elektromobiliams, mokesčių bazės plėtros ar vietinių gamintojų protegavimo.
Verslas tame nėra ir negali likti pasyvus stebėtojas. Taip atsiranda dialogo poreikis. Tačiau konstruktyvus dialogas gali kilti tik iš abipusio intereso. Čia ir kyla problema.
Interesas kalbėtis
Banaliai problemos iliustracijai Lietuvoje paimkime viešus duomenimis – Vyriausybės narių darbotvarkes ir laikotarpį, kai verslo ir valstybės komunikacijos poreikis buvo objektyviai reikalingas. Tarkime, metus nuo karo Ukrainoje pradžios.
Laiką apie beprecedentes abipuses sankcijas Rusijai ir Baltarusijai, rekordinę infliaciją, BVP augimo krytį, energetikos išteklių krizę, bendrą nežinomybę dėl ateities ir dar daugiau ką. Verslui buvo reikalų, valstybei – taip pat.
Kaip dažnai per šį laikotarpį Vyriausybės nariai kalbėjosi su verslu apie tai, kas vyksta? Arba teisingiau būtų sakyti, rado laiko bent numanomoms progoms susidurti bet kokiu įmanomu formatu – nuo dvišalių susitikimų iki bendrų renginių, forumų ar viešų diskusijų.
Vidutinis ministras per metus su verslu oficialiai susidūrė 31 kartą, arba kas 8 darbo dienas. Tačiau nėra didesnio melo už vidurkį.
Eliminuokime lyderius – aplinkos ministrą Simoną Gentvilą, su verslu susitikdavusį 118 kartų, arba kas antrą darbo dieną, bei ekonomikos ir inovacijų ministrę Aušrinę Armonaitę – 101 kartą. Dėmesys iš kitų ministerijų viršūnių blėsta eksponentiškai.
Energetikos ministras, nepaisant didžiausios per du dešimtmečius energetikos išteklių krizės, su verslu per metus rado laiko susidurti 19 kartų. Premjerė – 23 kartus, finansų ministrė – 31 kartą, susisiekimo ministras – 36 kartus.
Mažiau nei 10 kartų – užsienio reikalų, sveikatos apsaugos, kultūros, krašto apsaugos ministrai. Nė karto – vidaus reikalų ministrė.
Galima sutikti, kad ministrų komunikacija su verslu nėra pagrindinis uždavinys. Kaip ir su tuo, kad kai kuriose ministerijose ši funkcija patikima žemesnio rango politinio ar karjeros tarnautojams. Ir dar su tuo, kad darbotvarkė neatspindi visų kontaktų. Nors turėtų.
Tačiau sudėtingu laikotarpiu galėtų būti kitaip nei susidūrimas konferencijoje kartą per mėnesį. Bent jau rūpesčio poza turėtų būti kita.
Todėl girdėti tai, kad reikšmingą verslo dalį vienijančios asociacijos vadovas įtampos laikotarpiu turi dėti nemažai pastangų įsisprausti į darbotvarkę, signalizuoja, jog efektyvus abipusio dialogo formatas valstybėje vargiai egzistuoja.
Bandyti susikalbėti
Visgi jei valstybės interesas verslo lauke auga, o progų sėsti prie bendro stalo, nepaisant kalbų apie aukštą pridėtinę vertę, inovacijas ir ekonomikos augimą, reikia ieškoti specialiai – kažkas ne taip.
Vieši pastarieji susikirtimai dėl mokesčių reformos, NT apmokestinimo, tikslinės paramos ir kitų dažnų specifinių klausimų rodo, kad tarpusavio komunikacija kažkur stringa.
Vieną elementarią, bet įdomią nesusikalbėjimo priežastį, su kuria sunku nesutikti, neseniai viešai nurodė Harvard Business School profesorius Willy Shih, dūręs pirštų į elementarų žodynų ir nuovokos skirtumą.
Bet kurios kompanijos ar sektoriaus esminiai KPI kaip EBIT, EBITDA, ROE ar ROI bus nieko ar mažai ką tepasakančios sąvokos daugumai viešojo sektoriaus žmonių.
Tačiau purkštauti dėl to mažai reikėtų ir patiems verslo žmonėms. Verčiau užduoti sau klausimą, kiek ir kokių buvo įdėta pastangų, kad sprendimus priimantys žmonės geriau suprastų, kaip veikia ir iš ko uždirba konkretus verslas ar sektorius.
Perimti iniciatyvą
Per tris dešimtmečius didysis šalies verslas išmoko planuoti. Pasiruošti skirtingus scenarijus ir gebėti operuoti tiek ilgalaikėje perspektyvoje, tiek sprinto trasoje.
Kitaip tariant, su mokesčius valstybei sunešančiu ir socialinėmis išmokomis, viešosiomis paslaugomis bei viešąja infrastruktūra pasirūpinančiu verslu poreikis reguliariai ir plačiai kalbėtis turėtų būti organiškas.
Tačiau kas už tai turėtų prisiimti atsakomybę? Žvelgiant į dabartinę situaciją akivaizdu viena – be papildomų pastangų sistema pati nepasikeis. O atsakymas, kurį diktuoja ir procesus analizuojantis mokslas ir praktika, paprastas – verslas, ir specifiškai – patys aukščiausio lygio vadovai asmeniškai.
Todėl, kad tai pirmiausia į detales nepanyrantis ratas žmonių. Suprantantis nūdieną, todėl gyvenantis ateitimi. Aukščiausio lygio vadovas geba pateikti platesnį paveikslą.
VERSLO TRIBŪNA
Rimas Bakanauskas vedamas didelio užsispyrimo ir ryžto dirbti nesamdomą darbą įkūrė UAB „Stikmeta“ 2005 m. rugpjūčio 30 d. Simboliškai – 2 dienos po savo paties gimtadienio. Įmonė, pradėjusi veiklą nuo berėmio stiklo konstrukcijų projektavimo, gamybos bei montavimo, per 20 m. patyrė ir iššūkių, ir labai gerų laikų. Šiandien vedama darnaus šeimyninio kolektyvo gali didžiuotis savo gaminiais, džiaugtis patikimais partneriais ir drąsiai planuoti naujas perspektyvas bei investicijas.
„Savo žadėtus planus ir įsipareigojimus įvykdėme – liepą visą mėnesį dirbusių darbuotojų atlyginimų mediana pasiekė ir net viršijo simbolinius 2.000 Eur – buvo 2.097 Eur. Visą ir ne visą mėnesį dirbusiųjų atlyginimai taip pat perkopė šią ribą – buvo per 2.012 Eur“, – džiaugsmo įgyvendintais pažadais neslepia Dainius Dundulis, 160 parduotuvių Lietuvoje turinčios UAB „Norfos mažmena“ valdybos pirmininkas ir gamybos bei logistikos UAB „Rivona“ generalinis direktorius. Anot jo, kitiems didiesiems mažmeninės prekybos tinklams dabar teks dar labiau pasitempti dėl darbuotojų įvertinimo.
OWEXX siūlo didžiausią Lietuvoje reklamos plotų pasiūlą – tai efektyviai ir tikslinę auditoriją pasiekiančiai reklamos kampanijai reikalingos priemonės vienoje vietoje. Viena iš daugelio OWEXX siūlomų reklamos medijų – reklaminiai stendai, įrengti matomose miestų ir pagrindinių kelių vietose, tampantys drobe įsimintinai ir kokybiškai reklamos žinutei.
Seime vėl pasirodžius iniciatyvoms plėsti užstato sistemą, į ją įtraukiant alkoholinių gėrimų ir konservuotų maisto produktų pakuotes, ekspertai perspėja: tai gali sugriauti sėkmingai veikiančią dabartinę pakuočių atliekų tvarkymo sistemą, pabranginti prekes ir sukelti kitų nepatogumų vartotojams. Be to, tai nebūtinai atneštų laukiamą efektą – didesnį stiklo pakuočių surinkimą bei švaresnę aplinką.
Dabar, kai rinka itin kompleksiška, ypač aukštųjų technologijų, vaistų, ar inovacijų, kompanijų vadovai dialogo partneriui suteikia privilegiją į platesnį požiūrį, nes geba sudėtingus dalykus paaiškinti suprantamai.
Kokią komunikacijos formą tam pasirinkti – tiesioginį bendravimą, diskusiją, konferenciją, sektoriaus analitiką, ekspertines publikacijas – antraeilis, techninis klausimas.
Tačiau pradėti reikėtų nuo esminio pokyčio – supratimo, kad pastangų edukacinei-strateginei perspektyvai reikia daugiau. Niekas šito darbo nenuveiks už patį verslą, ir ypač už jį atsakomybę prisiimantį savininką arba vadovą.
Taisyklės turi keistis. Atsakomybės delegavimas turi virsti dažnesne asmenine atsakomybe. Tuomet susikalbėti pavyks efektyviau.
Komentaro autorius – Tadas Valančius, Strateginės komunikacijos specialistas
