Kur dėsite akis?
Kaip ir buvo prognozuota, savaitgalį vykę rinkimai į Slovakijos parlamentą pergalę atnešė populistinei promaskvietiškai partijai „Smer-SD“, vadovaujamai buvusio premjero Roberto Fico.
59-erių R. Fico šiame poste – ne naujokas: jis buvo priverstas atsistatydinti iš premjero pareigų po 2018 m. įvykdyto tiriamojo žurnalisto Jano Kuciako nužudymo.
Slovakijoje stiprėjant antivakarietiškoms nuotaikoms, R. Fico nedelsdamas jomis pasinaudojo, neslėpdamas, kad vykdys atvirai prokremlišką užsienio politiką. Politikas atvirai skleidžia Rusijos propagandą, nukreiptą prieš JAV ir Ukrainą.
Slovakams, matyt, imponavo tai, kad „Smer-SD“ pažadėjo nedelsdama nutraukti karinę paramą rusų užpultai šaliai, – R. Fico pažadėjo, kad Slovakija nesiųs Ukrainai „nė vieno šovinio“.
Jei politikoje galimi paradoksai, tai šiuo atveju jį ir turime. Slovakija Ukrainą remia jau ketvirtį amžiaus. Prasidėjus karui, Slovakija, skaičiuojant paramos dalį vienam gyventojui, yra (ar jau buvo?) viena ištikimiausių Kyjivo rėmėjų ir tapo pirmąja NATO šalimi, Ukrainai nusiuntusia naikintuvų „MiG-29“.
Kas gi dabar atsitiko slovakams?
Minėtasis R. Fico rinkimus laimėjo savo „įdirbio“ dėka: skleisdamas šalyje stiprų Rusijos propagandos tinklą ir iš jo pelnydamasis, pasinaudojo Slovakijos visuomenėje likusiomis prorusiškomis nuotaikomis. Apskaičiuota, kad šalyje veikia 253 dezinformaciją skleidžiančios ir daugiausia Kremliui palankios informacinės svetainės, taip pat daugiau kaip 1.800 „Facebook“ puslapių ir atvirų interneto grupių, kuriose skleidžiama prorusiška propaganda.
Remiantis JAV respublikonų instituto iniciatyvos „Beacon Project“ surinktais duomenimis, Rusijos ambasados Slovakijoje „Facebook“ paskyra yra pati aršiausia Europoje, kai kalbama apie Maskvos pradėto karo prieš Ukrainą dezinformacijos sklaidą.
Dėl itin įnirtingos Rusijos dezinformacijos kampanijos daugiau nei pusė Slovakijos gyventojų mano, kad Vakarai yra atsakingi už karą Ukrainoje, rodo anksčiau šiais metais paskelbtas analitinio centro GLOBSEC tyrimas. Parama narystei NATO sumažėjo iki 58%.
R. Fico sugebėjo atgaivinti prorusiškas nuotaikas tokiu intensyvumu, kokio nebuvo jau ilgą laiką. Tai didelį nerimą kelianti tendencija.
Nenurimo galvos skausmas ir dėl netikėtai išnirusios Lenkijos pozicijos. Kaip rašė VŽ, artėjant šios šalies parlamento rinkimams (spalio 15 d.), valdančioji „Teisės ir teisingumo“ (PiS) partija, prarandanti rinkėjų paramą ir mėgindama išsaugoti postus, nusprendė spjauti į gyvybiškai svarbų dabartinėje geopolitinėje situacijoje solidarumą su Ukraina. Šio žiauraus karo įkarštyje Lenkijos valdantieji imasi ginti interesus, nesiskaitydami su niekuo: valdžios jiems taip norisi, kad net pereita prie viešų grasinimų neberemti ukrainiečių jų kovoje su okupantais.
Ir visa tai daro politikai šalies, kurios žmonės kone daugiausia priėmė nuo karo bėgančių ukrainiečių ir apie kurių šilumą bei rūpestį sklando kone legendos. Lenkija padovanojo didžiąją dalį savo sovietinių laikų ginkluotės, tuo pat metu paskelbė apie didžiulį karinių išlaidų didinimą, kuris pasiekė net 5% šalies BVP – daugiau nei dvigubai daugiau nei NATO tikslas. Lenkijos oro uostai ir uostai yra labai svarbūs Ukrainos pasipriešinimo palaikymo logistikai. Tad kur šalį vesti pasiryžę dabartiniai jos valdantieji, bet kokia kaina mėginantys neiškristi iš valdžios vežimo?
Spėjant, kad šią atskalūnų kompaniją mielai prisijungs kone atvirai Putiną bei jo sėbrus remiantis ir jiems pataikaujantis vengrų Orbanas, rusų diktatoriui atsiranda proga papliaukšėti delnais.
Tiesą sakant, pastarojo nuotaikos ir isteriškos emocijos rūpi mažiausiai. Tačiau tenka kalbėti apie kai ką kita: ES pareigūnai svarsto, kad, Bendrijos šalyse padaugėjus euroskeptiškų politinių jėgų, jos rytinės sąjungininkės jausis drąsesnės stabdyti sprendimų priėmimą tose srityse, kuriose būtinas valstybių narių vienbalsiškumas.
Prisiminkime, kaip atvirai Orbanas „laužo“ ES ir NATO nariams rankas, stabdydamas Švedijos narystę Aljanse. Nėra net ko abejoti, jog lygiai taip pat jis guls ant Briuselio slenksčio, kad Ukraina netaptų ES nare. Naivu būtų manyti, kad to reikia pačiai Vengrijai, – Kremliaus ausys ten kyšo iš kiekvieno valdžios politiko rankovės.
Tad JAV prezidentui Joe Bidenui netrukus gali tekti grumtis ne tik su Donaldo Trumpo prorusiškų respublikonų stovykla, bet ir su trijų iš keturių Ukrainos kaimyninių NATO valstybių vyriausybėmis, kurios nusileidžia Kremliui.
Turime aiškias prorusiškas valdžias keliose ES ir NATO šalyse: Vengrijoje ir Slovakijoje. Štai neseniai Prahoje buvo surengtas nemenkas prorusiškai nusiteikusių piliečių mitingas.
Vengrija, Čekoslovakija, rusų (sovietų) tankai, sušaudę šių šalių žmonių siekį atsikratyti maskvietiško jungo... Istorija, regis, jų neišmokė – o juk praėjo ne tiek ir daug laiko.
Remti agresorių – remti jo grobikiškus karus. Pataikauti jam – keliauti į savo vergovę. Rusija neturi draugų – ji pripažįsta tik nuolankius tarnus, kuriuos galima grobti, prievartauti, versti zombiais.
Karas Ukrainoje – karas už europietiškas vertybes, už rytojų be agresyvaus diktatoriaus, už tai, kad niekad nebeatgimtų imperialistinės ambicijos ir barbarų žygiai iš Rytų.
Norint galutinai užbaigti dabartinį Rusijos karą Ukrainoje, reikia priversti Putiną pripažinti pralaimėjimą. Jis ir jo įpėdiniai turi suprasti, kad negali primesti savo valios Ukrainai ir Vakarams karinėmis priemonėmis, negali pajungti Ukrainos politiškai ir negali nugalėti diplomatiškai. Tai naujausioje karo Ukrainoje ataskaitoje pažymi JAV įsikūrusio Karo studijų instituto (ISW) analitikai.
Šis karas gali baigtis ne tada, kai Putinas pajus, kad gali išsaugoti savo veidą, o tada, kai supras, kad negali laimėti. Vakarų vienybės kumštis privalo išlikti stiprus – iki visiškos Ukrainos ir jos sąjungininkų pergalės.
