N. Roubini. Daugiau karo – didesnė infliacija

Pasaulis yra paniręs į savotišką geopolitinę depresiją, kurią dar labiau gilina eskaluojama konkurencija tarp Vakarų, panašių pažiūrų šalių (arba jų sąjungininkių) ir tokių revizionistinių galių kaip Kinija, Rusija, Iranas, Šiaurės Korėja ir Pakistanas. Kyla šaltieji ir karštieji karai. Žiaurus Rusijos įsiveržimas į Ukrainą dar gali išsiplėsti ir įtraukti NATO. Izraelis (vadinasi, ir Jungtinės Amerikos Valstijos) gali netrukus suremti ietis su Iranu, kuris netrukus gali tapti branduolinį ginklą turinčia valstybe. Apskritai Artimieji Rytai yra tarsi parako statinė. O JAV ir Kinija nesutaria dėl to, kas dominuos Azijoje, ir ar Taivanas bus vėl jėga prijungtas prie Kinijos.

Atitinkamai, JAV, Europa ir NATO iš naujo ginkluojasi, kaip bene ir beveik visi Artimuosiuose Rytuose bei Azijoje, įskatinat Japoniją, kurios karinių pajėgų planai yra didžiausi per daugelį dešimtmečių. Didesnės išlaidos tradiciniams ir netradiciniams ginklams (įskaitant branduolinius, kibernetinius, biologinius ir cheminius) beveik garantuotos, ir šios išlaidos prislėgs valstybių pečius.

Pasaulio karas su klimato kaita taip pat atsieis brangiai – tiek viešajam, tiek privačiam sektoriui. Klimato kaitos mažinimas ir prisitaikymas prie jos gali kainuoti trilijonus dolerių per metus ir ši kova truks ne vieną dešimtmetį. Kvaila manyti, kad visos šios investicijos labai paskatins augimą. Po tikro karo, kuriame sugriaunama didelė dalis šalies fizinio kapitalo, investicijų banga, žinoma, gali paskatinti ekonomikos plėtrą; tačiau šalis vis tiek nuskursta, nes netenka didelės savo turto dalies. Tas pats pasakytina ir apie investicijas į klimatą. Reikšmingą turimo kapitalo dalį reikia pakeisti, nes jis paseno arba todėl, kad jį sunaikino su klimatu susiję įvykiai.

Be to, dabar kariaujame brangų karą su ateities pandemijomis. Dėl labai įvairių priežasčių (kai kurios iš jų yra susijusios su klimato kaita) ligų protrūkiai, galintys virsti pandemijomis, taps dažnesni. Nepriklausomai nuo to, ar investuos į prevenciją, ar tvarkysis su būsimomis krizėmis sveikatos srityje joms jau įvykus, šalys nuolat susidurs su didesnėmis išlaidomis, kurios prisidės prie augančios naštos, susijusios su visuomenės senėjimu, perskirstomojo pobūdžio sveikatos priežiūros sistemomis ir pensijų planais. Skaičiuojama, kad pažangiausios ekonomikos šalyse ši netiesioginės skolos, kuriai nenumatytas finansavimas, našta jau beveik siekia tiesioginės valstybės skolos lygį.

Maža to, vis aršiau kovosime su griaunančiu vadinamosios globotikos – globalizacijos ir automatizacijos derinio (įskaitant dirbtiną intelektą ir robotus) – poveikiu, kuris kelia grėsmę vis daugiau darbininkų ir tarnautojų darbo vietų. Vyriausybės bus spaudžiamos padėti tiems, kurie buvo nustumti į šalį tiek taikant bazinių pajamų schemas ir dideles fiskalines išmokas, tiek labai išplečiant viešąsias paslaugas.

Šios išlaidos liks didelės, net jei dėl automatizacijos ekonomika vėl ims sparčiai augti. Pavyzdžiui, remti nedideles bazines 1.000 JAV dolerių pajamas per mėnesį JAV atsieitų apie 20% jos BVP.

Galiausiai, taip pat turime kovoti būtiną (ir susijusį karą) su didėjančia pajamų ir turto nelygybe. Kitaip jaunus žmones ir daug vidutinių pajamų bei darbininkų namų ūkių veikiantis nerimas toliau skatins priešišką požiūrį į liberalią demokratiją ir laisvos rinkos kapitalizmą. Norėdamos neleisti populistiniams režimams ateiti į valdžią ir vykdyti neapgalvotą, netvarią ekonomikos politiką, liberalios demokratijos turės išleisti krūvas pinigų, kad sustiprintų savo socialinio saugumo tinklus – nemažai jų jau tai daro.

Kautis šiuose penkiuose „karuose“, bus brangu, o ekonominiai ir politiniai veiksniai ribos vyriausybių galimybes juos finansuoti nedidinant mokesčių. Mokesčių ir BVP santykis jau ir taip yra didelis daugelyje pažangios ekonomikos šalių (ypač Europoje), o mokesčių vengimas bei arbitražo teismai dar labiau apsunkins galimybes padidinti mokesčius didelėms pajamoms ir kapitalui (darant prielaidą, kad tokioms priemonėms pavyks įveikti lobistų barjerą ar užsitikrinti centro dešiniųjų partijų paramą).

Todėl šie neišvengiami karai padidins valstybės išlaidas ir išmokas, vertinant jų dalį BVP, be proporcingo pajamų iš mokesčių didėjimo. Struktūrinis biudžeto deficitas dar labiau padidės, skolos rodiklis gali tapti netvarus ir dėl to išaugs skolinimosi išlaidos bei kils skolų krizė, kuri neigiamai paveiks ekonomikos augimą.

Šalys, kurios skolinasi savo valiuta, galės leisti infliacijai didėti, kad sumažintų ilgalaikės fiksuotos palūkanų normos nominalios skolos realiąją vertę. Šis būdas veikia kaip taupantiems ir kreditoriams taikomas kapitalo mokestis, kuris yra palankus paskolos gavėjams ir skolininkams ir jį galima derinti su papildomomis drakoniškomis priemonėmis, tokiomis kaip finansinės represijos, kapitalo mokesčiai ir visiškas bankrotas (šalims, kurios skolinasi užsienio valiuta arba kurių skola iš esmės yra trumpalaikė arba indeksuojama atsižvelgiant į infliaciją). Kadangi „infliacijos mokestis“ yra subtili ir gudri apmokestinimo forma, kuriai nereikia teisinio ar administracinio pritarimo, tai yra lengviausias kelias, paprastai pasirenkamas, kai deficitas ir skolos tampa vis labiau netvarūs.

Visų pirma susitelkiau į paklausos veiksnius, kurie lems didesnes išlaidas, deficitą, skolos monetizavimą ir infliaciją. Tačiau taip pat yra daug vidutinės trukmės neigiamų bendrų su pasiūla susijusių sukrėtimų, kurie gali dar labiau padidinti dabartinį stagfliacinį spaudimą, recesijos riziką ir domino efekto sukeltas skolų krizes. Didžiojo nuosaikumo laikai seniai baigėsi ir yra pamiršti; mūsų laukia Didžioji stagfiacinė paskolų krizė.

 

Komentaro autorius - Nourielis Roubini, Niujorko universiteto Sterno verslo mokyklos ekonomikos profesorius emeritas   

 

Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2022 m.