L. Sesickas. Delsiant dėl aplinkosaugos direktyvos – rizikos verslui ir valstybei

Kalbama apie 2002 m. aplinkos ministro įsakymu patvirtintą Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodiką. Šio dokumento reikšmė tokia, kad jei aplinkosaugininkai identifikuos verslo subjektą kaip teršėją, žalą gamtai pirmiausia vertins atsivertę šį teisės aktą.

Taigi kaskart, kai viešojoje erdvėje nuaidi nauja rezonansinė taršos byla – ar tai būtų 55 mln.Eur žalos aplinkai ieškinį atnešusi Šilutės rajono taršos byla, ar 48 mln. Eur įvertintas ieškinys „Grigeo Klaipėda“, ar 33 mln.Eur statybinių medžiagų tvarkymo byla Vilkaviškio rajone, ar neseniai surezonavusios AB Kauno vanduo ir AB Vilniaus vanduo bylos – kiekviena jų turi vieną ir tą patį pagrindą: minėtą metodiką.

Hipotetiniai milijoniniai ieškiniai

Suprantama, kai kalbama apie aplinkosaugos pažeidimus ir juose užkoduotą viešąjį interesą, į pirmą planą iškyla moralinis lygmuo - gebėjimas prisiimti atsakomybę, ištaisyti žalą gamtai ir užtikrinti prevencines priemones, kad tokie incidentai ateityje nepasikartotų.

Tačiau yra ir kitas, teisinis bei finansinis lygmuo, kuriame žioji sisteminė spraga, įkaitais verčianti tiek verslą, tiek ir aplinkosaugininkus.

Šios spragos esmė ta, kad pagal minėtą metodiką, žalos aplinkai faktas ir dydis yra nustatomi išimtinai hipotetiškai: suskaičiuojant galimai į gamtinę aplinką išleistą teršalų kiekį ir jį padauginant iš atitinkamiems į gamtinę aplinką patekusiems teršalams priskirtų koeficientų.

Kitaip tariant, įvykus taršos incidentui, užuot atlikus realius gamtinės aplinkos tyrimus, žala Lietuvoje yra apskaičiuojama prie darbo kabineto stalo, kuris ir tampa pagrindu milijoniniams civiliniams ieškiniams bei ilgiems bei brangiems teisiniams procesams. Kalbant medicininiais terminais, paciento sveikatos būklę iki šiol nustatinėjame per stiklą - jos realiai nepatikrinus. Pagal tokią paciento būklės diagnozę parenkamos ir gydymo priemonės.

Paprasta, tačiau ar teisinga? Tarptautinė praktika, tarptautinių institucijų rekomendacijos, o taip pat ir nacionalinių teisėsaugos organų primygtinis dėmesys rodo, kad Lietuvos aplinkosaugos politikoje žioji tokia spraga, kurios neigiamas poveikis teisingumo sistemai gali iššaukti dar vieną EK pažeidimo procedūrą prieš Lietuvą.

Žala aplinkai – tik prielaida

Šios grėsmės ašis – tai, kad minėta metodika realiai nenustato „didelės žalos aplinkai“ fakto, o jį nuspėja pagal atliktus skaičiavimus. Visgi, tokios žalos faktas turi būti nustatytas, jei pažeidėją siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Baudžiamojo kodekso 270 str. 2 dalį.

Kaip imperatyviai teigia tarptautinės organizacijos, gamtinei aplinkai padaryta žala turi būti skaičiuojama atsižvelgiant į konkretų atvejį, individualizuojant įvykio aplinkybes ir sukeltus padarinius.

Tačiau Lietuvoje žalos aplinkai faktas siejamas tik su į aplinką patekusių teršalų faktu, pobūdžiu ir kiekiu, o ne realiu gamtos elemento ir (ar) jos funkcijos pokyčiu. Pagal tokią dirbtinę teisinę konstrukciją „žalos aplinkai“ samprata tėra formali, nes žalos aplinkai faktas yra nuleidžiamas iš viršaus į apačią - iš teisinių teorinių skaičiavimų į realų gamtos pasaulį. Kaip antikinėje tragedijoje – Deus ex machina (lot. – Dievas iš mašinos).

Tai kardinaliai prieštarauja tam, ko reikalauja ES Teisingumo Teismas, europinės direktyvos bei Aplinkos apsaugos įstatymas, o taip pat ir ilgametės, tačiau nesėkmingos Aplinkos ministerijos, Generalinės prokuratūros bei prezidentūros iniciatyvos situaciją keisti.

Visa ši kritika sako vieną ir tą patį - „didelė žala aplinkai“ turi būti nustatoma pagal pažeistam aplinkos elementui padarytą reikšmingą neigiamą poveikį, nes tarp žalos gamtai ir teršalų išmetimo egzistuoja takoskyra. „Teršalas“ yra medžiaga, kuri gali sukelti taršą, tačiau savaime nereiškia padarytos žalos.

Nepaisant to, Lietuvoje tebeteigiamos iš gūdaus sovietmečio mus pasiekiančios „tiesos“, kurias ES teisė imperatyviai prašo šalinti, perkeliant aplinkosaugos direktyvas. Tačiau Lietuva nuo 2004 m. vis dar delsia.

Prioritetas – baudai, ne aplinkos atkūrimui

Kitas svarbus ir tarptautinei teisei priešingas šios metodikos aspektas, jog toks žalos gamtai fakto ir dydžio skaičiavimas yra baudinis nuostolių atlyginimas. Jei pagal europines direktyvas žalos atlyginimas pinigais yra kraštutinė priemonė, Lietuvoje dėl taikomos minėtos metodikos, tai dažniausiai yra pagrindinis ir vienintelis reikalavimas.

ES teisė vienareikšmiškai teigia, kad žala aplinkai turėtų būti apskaičiuota ne į gamtinę aplinką išleistų teršalų pagrindu, o jų išėmimo iš gamtinės aplinkos kaštų atlyginimo principu. Būtent šie kaštai ir turėtų sudaryti atlygintos žalos aplinkai faktinį ir teisinį pagrindą. Kitaip tariant, jei padarėte žalą – turite pareigą ją ištaisyti

Tačiau dabar – gausite matematiškai apskaičiuotą ieškinį, baudą, kuris nesukurs jokio teigiamo aplinkosauginio poveikio pažeistam gamtos elementui ar funkcijai grąžinant juos į pradinę padėtį. Ji skirta bausti pažeidėją, o ne atkurti gamtą.

Institucijų kirčiai

Lietuvoje tebeveikiantį ydingą žalos gamtai fakto ir dydžio skaičiavimą kritiškai vertina tiek Generalinė prokuratūra, Policijos departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės kontrolė, pripažįstančios, kad tai yra sisteminio pobūdžio trūkumas.

Nuo 2016 m., sulaukus pirmųjų EK paklausimų dėl to, ar toks didelės žalos (reikšmingo neigiamo poveikio) apibrėžimas, atitinka Baudžiamojo kodekse įtvirtintą didelės žalos gamtai sampratą, situaciją nesėkmingai bandyta taisyti inicijuojant Baudžiamojo kodekso pakeitimus. To ėmėsi tiek Aplinkos ministerija, tiek Generalinė prokuratūra, tiek prezidentūra. Tačiau nė viena jų nebuvo sėkminga.

Šis nesėkmių ruožas palieka veikti situaciją, kai aplinkosaugininkai negali (o gal ir nenori) tinkamai kvalifikuoti aplinkosauginio pažeidimo, nustatant juo padarytą reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai Tad galiausiai teismo salėje sprendžiame situacijas, kai turime ne mokslinį validumą turinčiais metodais pagrįstą žalos aplinkai faktą, o skambius pareiškimus apie milijoninius ieškinius.

Kalbant apie pastaruosius, grįžkime prie pavyzdžių. Teismo salėje visų laikų rekordinis 55 mln. Eur civilinis ieškinys Šilutės rajono taršos byloje susitraukė iki 386.000 Eur, tebesitęsiančioje Vilkaviškio rajono byloje 33 mln. Eur aptirpo perpus.

Nors teisme skambios bylos tyliai bliūkšta, suduotų reputacinių smūgių paliktas žaizdas gydyti nėra taip paprasta.

 

Komentaro autorius - Linas Sesickas,  Advokatų kontoros „Glimstedt“ partneris