Trikampis energijos galvosūkis

Pirma, bet nafta jau nebekainuoja 40 USD/bar kaip 2014 ar 2016-aisiais. Šiuo metu nafta kainuoja tiek pat, kiek 2007 metais, t. y., apie 70 USD/bar. Bet, priešingai nei tuomet, panika kol kas nekyla. Galbūt dėl to, kad visi atsimena 2009-aisiais naftą kainavus ir virš 100 USD/bar. Faktas, kad naftos kaina pamažu kyla ir, jei ši tendencija išliks, visų energijos rūšių kainos pajudės į viršų. Ne tik dujų, ir elektros, bet gal net ir biokuro.

Transporto kuro kainos šiuo metu taip pat siekia 2007 metų lygį. Nuoseklus kilimas vyksta nuo 2016 m. O tai kerta ir per įmonių, ir per vartotojų kišenes bei prisideda prie infliacijos.

Antra, apie SGD terminalą prirašyta daug, bet kol kas niekas nesikeičia. Kaip finansuoti šios svarbios infrastruktūros išlaikymą ateityje ir neužkrauti visos verslo rizikos vartotojams - dar neatsakytas klausimas.

Trečia, nuo tada kai užsidarė dirbtinai pigi Ignalinos AE, elektros energija Lietuvoje visuomet kėlė problemų. Pajėgumų yra, bet elektrą jie gamina nepigiai. O situaciją dar komplikuoja VIAP (viešuosius interesus atitinkančios paslaugos) „mokestis – nemokestis“. Keista ir situacija, kai perkantiems labai daug ir labai mažai kilovatvalandė atsieina kone vienodai (Eurostat duomenimis). Galima pajuokauti, kad netrukus ateis dienos, kai įmonės elektros energiją pradės pirkti iš visuomeninio tiekėjo, t. y., buitiniams vartotojams taikomomis kainomis.

Šių veiksnių fone Lietuvos valdžia turi apsispręsti dėl trijų dalykų.

Pirma, ar pasilikti galimybę pirkti elektros energiją iš Rytų. Elektros sektoriuje nusimato pokyčiai, t. y., desinchronizacija su Rytais, ir sinchronizacija su kontinentinės Europos elektros energetikos sistema. Norint turėti šią galimybę reikėtų investuoti į srovės keitiklius (panašiai, kaip turime su Skandinavijos sistema). Tačiau, turint omenyje politinį kontekstą, tai atrodo sudėtinga. Astravo atominei elektrinei kuriami įstatymai, kurie uždraustų prekybą elektra per Baltarusiją ar Kaliningradą.

Bet importo uždraudimas sumažintų potencialių elektros energijos šaltinių pasirinkimą. Lietuvoje elektros, greičiausiai, nepritrūks, bet susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, kaina gali kilti. Čia galima prisiminti 2014 metų elektros linijų remontą, kai apribojus elektros energijos tekėjimą kaina biržoje labai greitai patrigubėjo.

Antra, ką daryti su VIAP? VIAP kenkia du kartus: didina elektros energijos kainą (tiesa, dabar problema mažesnė, nei, pvz., 2011 m.) ir pabrangina stambių energijos vartotojų investicijas į nuosavą energijos gamybą. Dabar valdžia lyg ir numačiusi šio mokesčio lengvatas daug energijos vartojančioms įmonėms. Tai – geriau, negu nieko, bet sukuria pavojingą precedentą, kuomet valdžia spręs, kurios įmonės gaus pigesnės elektros, o kurios – ne. Atsiranda pavojus skirstyti įmones į „geras“ ir „blogas“, „patogias“ ir „nepatogias.“

Trečia, bet ne paskutinė – kiek apmokestinti energiją? Europos Sąjunga peržiūrinėja Energijos Apmokestinimo Direktyvą (Energy Taxation Directive – EDT). Ar verta panaikinti mažesnius tarifus ir išimtis, ar – palikti mažesnius energijos mokesčius daug energijos naudojančioms įmonėms ir t. t. Dėl šitų klausimų turės pasisakyti ir Lietuva. Minimalūs akcizai kurui – irgi šios Direktyvos dalis. Lietuvos valdžia mėgsta pasiguosti, kad dėl aukštų mokesčių benzinui „kalta“ yra ES. Bet ar Lietuva nors kartą ką nors padarė, kad minimalieji akcizų dydžiai būtų peržiūrimi mažėjimo linkme? Bijau, kad ne.

O juk šalia šios Direktyvos dar sklando idėjos didinti akcizo mokestį elektros energijai ar gamtinėms dujoms. Be to, kartas nuo karto mėgstama pakalbėti, kad gyventojų pajamų mokesčiai bus mažinami, o taršos mokesčiai didinami. Nepaisant kalbų ir taršos mokesčių (pvz., akcizo elektrai) įvedimo, pajamų mokesčiai gyventojams kažkaip nemažėja.

Problemos – senos, o šių problemų sprendimų svarba yra proporcinga naftos kainai. Tačiau, skirtingai nei naftos kainos, šių problemų sprendimas priklauso nuo politikų. Įdomu, ką jie nuspręs, ir kokiais argumentais.

Komentaro autorius - Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas