Valstybės turto skiedros

Valstybei priklausančiuose miškuose pasigendama tikro, ūkiško šeimininko. Juditos Grigelytės nuotr. Valstybei priklausančius miškų plotus urėdijos tvarko ne itin ūkiškai – Valstybinė miškų tarnyba (VMT) prie Aplinkos ministerijos, urėdijose patikrinusi 2014 m. biržių (plotų, kuriuose vykdomi miško kirtimai) matavimus, nustatė beveik pusės milijono kubinių metrų stataus (nenukirsto) miško trūkumą. Skaičiuojant vidutinėmis kainomis, valstybė dėl to šiemet gali negauti apie 50 mln. Lt pajamų...
Neūkiškumo pavyzdžiais valdant valstybės turtą stebisi ir VMT specialistai. „Aš visada paklausiu urėdų, kaip jie elgtųsi, jei čia būtų privatus miškas“, – šiandien VŽ puslapiuose komentuoja prof. Andrius Kuliešis, VMT Miško naudojimo ir statistikos vyriausiasis specialistas.
Generalinė miškų urėdija aiškina, kad matavimų neatitikimas galėjo atsirasti dėl skirtingų biržių vertinimo metodikų. Kad bus nepelnytai apkaltinti ir taps iešmininkais, labiausiai baiminasi girininkai, jie aiškina neturintys reikalingos technikos tiksliems išmatavimams atlikti, todėl tiksliai medžio aukščio išmatuoti nepajėgiantys. Tai gal būtų ekonomiškiau nupirkti tokios technikos, nei skaičiuoti negautus milijonus? Mišką kerta, skiedros lekia. Tik kur tos „skiedros“ nulekia, kur nusėda? Jei kalbame apie dešimtis milijonų litų, tai čia jau net ne skiedros, o ištisi masyvai valstybės negauto pelno. Kai kalba sukasi apie valstybės valdomas įmones (VVĮ), ne itin ūkiško valdymo pavyzdžiai – ne naujiena. Tokių įmonių nauda mokesčių mokėtojams Lietuvoje yra keliskart mažesnė nei užsienyje. Pavyzdžiui, atlikus lyginamąją Lietuvos energetikos ir susisiekimo sektorių įmonių analizę su panašiomis užsienio įmonėmis, paaiškėjo, kad šių Lietuvos VVĮ nuosavo kapitalo grąža yra 2–3 kartus mažesnė nei lyginamųjų įmonių. 2013 m. VVĮ portfelio nuosavo kapitalo grąža siekė 2,6%, – o juk Vyriausybė išsikėlė tikslą 2013–2015 m. jį išauginti iki 5%.
Apie šlubuojantį VVĮ valdymą šnekama ne vienus metus, apie tai ne kartą rašė ir VŽ. Taip yra pirmiausia dėl to, kad į įmonių valdybas neįsileidžiami nepriklausomi nariai profesionalai. Jų šiuo metu gali turėti tik akcinės bendrovės statusą turinčios valstybės kontroliuojamos įmonės. Jose valdybos nariais skiriami gerą reputaciją verslo bendruomenėje turintys ir didelę patirtį privačiame sektoriuje sukaupę asmenys.
Visiškai kitaip yra VĮ juridinę formą turinčiose įmonėse – jos išlieka politinių partijų glėbyje. Tarp tokių „neliečiamųjų“ – Klaipėdos valstybinio jūrų uosto administracija, kelių bendrovės, oro uostai. Beje, ir urėdijos. Tokių valstybės įmonių valdybose gali dalyvauti tik valstybės tarnautojai. O jų vadovai tradiciškai keičiasi sulig rinkimų rezultatais. Kas sėda į valdžios sostą, tas valdo ir strategiškai svarbias bei pelningas VĮ. Kam ten įsileisti nepriklausomų valdybos narių, jei jie gali sustabdyti „skiedrų“ judėjimą partinių interesų link... Geriau mažiau profesionalų, užtat – savi. Vadovaujantis tokia „logika“ VVĮ veiklos rezultatai iki šiol yra toli nuo realiai galimų.
Tiesa, šią tvarką mėginama keisti, tačiau su išlygomis. Siūloma įsileisti nepriklausomų narių ir į VĮ valdybas, tačiau juos turėtų deleguoti Vyriausybės parinkti juridiniai asmenys. O tai reiškia, kad gali būti sukurtos standartinės tarpininkavimo schemos, kurios su skaidrumu nieko bendra neturės. Kad „skiedrų“ būtų kuo daugiau.