Įmonės krizė – tai ne tik griūnantys pastatai

Skaudaus įvykio Latvijoje kontekste, svarbu suprasti kas yra krizių valdymas ir krizių komunikavimas. Krizių komunikacija yra tik viena iš krizių valdymo dalis. Krizių valdymas – nuolatinis procesas, užtikrinantis įmonės darbuotojų įsitraukimą į krizinių situacijų numatymą, analizę, pasirengimą, testavimą ir teisingų bei efektyvių rolių pasiskirstymą. Krizė, tai ne tik griūnantys pastatai, tai ir teroristiniai išpuoliai, gamtos stichijos, streikai ir t.t. Jeigu vadovai neakcentuoja įmonėje rizikos valdymo svarbos, naivu būtų tikėtis, kad pasamdyti konsultantai ar prevencijos skyriaus darbuotojai užtikrins įmonėje efektyvią rizikos valdymo kultūrą.

Bendrovės „Maxima Latvia“ įvykiai atvėrė duris diskusijoms apie krizių valdymą. Dar užtruks daug laiko kol bus nustatytos tikrosios įvykio priežastys ir įvertintos krizės valdymo pastangos. Tačiau jau dabar galime padaryti tam tikras išvadas.

Skaudūs įvykiai mums primena, kad kiekvienai įmonei reikia rūpintis rizikos valdymu tiek tam, kad tie įvykiai nenutiktų, tiek tam, kad krizei nutikus, tinkamai ją suvaldytume. Tačiau, kodėl įmonės rizikos valdymui skiria skirtingą dėmesį bei prioritetą? Mano manymu, viskas prasideda nuo įmonės kultūros, o šiuo atveju nuo įmonės vadovybės. Jeigu įmonės vadovams svarbu apsaugoti klientus, darbuotojus ir kitas suinteresuotąsias šalis, tai tie prioritetai atsispindės įmonės misijoje, vadovų komunikacijoje, strateginiuose tiksluose, darbuotojų mokymuose ir galų gale rizikos valdymo procesuose, kaip kad krizių valdymo tvarkoje, tiekėjų vertinimo ir pasirinkimo kriterijuose, teisinėse sutartyse ir t.t. Taip pat ne paskutinėje vietoje būtų ir įmonės auditoriai, kurie laiku identifikuotų rizikos valdymo spragas bei teiktų rekomendacijas.

Laikas, tyrimų rezultatai ir jų priimami sprendimai parodys, koks iš tikrųjų „Maxima“ vadovų požiūris į rizikos valdymą ir ką buvo galima padaryti kitaip. Daugeliu atveju, iš savo praktikos matau, kad įmonės rizikos valdymas nėra labai toli nutolęs nuo mūsų pačių rizikos valdymo patirties, t.y. kaip mes patys savo kiemuose ir šeimose valdome riziką. Vien tik pažiūrėjus kiek keliuose neblaivių vairuotojų, pėsčiųjų be atšvaistų, apleistų pastatų ir t.t. kyla klausimas, kokia aplamai mūsų visuomenės rizikos valdymo kultūra bei tolerancija?

Obuolys nuo obels toli nekrenta. Smagu, kad progresas yra, juk ne taip seniai nebuvo automobilių, sveikatos, indėlių, pasėlių ar kelionių draudimo. Tačiau, palyginti su labiau išsivysčiusiomis šalimis, dar turime daug kur tobulėti, keisti savo požiūrį į rizikos valdymą ir skatinti vieni kitus lygiuotis į geriausią vakarų rizikos valdymo praktiką. Juk tik nuo mūsų pačių, t.y. klientų priklauso, kurios įmonės įgaus klientų pasitikėjimą. Vienas iš kriterijų, manau turėtų būti ir įmonių rizikos valdymas, įsipareigojimas klientams ir darbuotojams bei nuolatinis prevencinių veiksmų demonstravimas.