Gal ir nėra neteisėta, premjere, bet vis tiek neskanu
Kita vertus, suprantama, kad politiko turimų akcijų valdymas gali ir turėtų būti reglamentuojamas ypatingai, kitaip nei likusiųjų mirtingųjų, nes tai susiję su subtiliais viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo principais. Jų nepaisymas dažniausiai yra su etika, morale sietina problema, kuri vis dėlto neretai gali atvesti prie pareigų praradimo ar net baudžiamųjų bylų dėl korupcijos.
Šiomis dienomis į tokį lipnų galimo interesų nepaisymo voratinklį pateko pats premjeras Gintautas Paluckas. Paaiškėjo, kad šiemet vasarį nacionalinis plėtros bankas ILTE išdavė lengvatinę 200.000 Eur paskolą tuomet jau porą mėnesių pareigas einančio premjero iš dalies valdomai įmonei „Garnis“.
O juk šį plėtros banką valdo premjero dešinioji ranka – finansų ministras.
Taigi, kaip sako klasikai, kas galėtų paneigti galimybę, kad valdžios koridoriuose galėjo būti „ypatingai pasirūpinta“ maksimalios lengvatinės paskolos iš ILTE išdavimu Vyriausybės vadovo įmonei?
Pats G. Paluckas pabrėžia jokių galiojančių įstatymų nepažeidęs, nes turėti vertybinių popierių jam nedraudžiama, be to, savo interesų deklaracijoje jis buvo įrašęs apie turimas „Garnio“ akcijas, taip pat tiesiogiai jau nebedalyvavo įmonės valdyme sudarant sutartį su ILTE dėl paskolos gavimo. O ir pati ILTE esą pirminį sprendimą dėl paskolos priėmė pernai rudenį, kai G. Paluckas premjeru dar nebuvo.
„Akcijų turėjimas įstatymų nustatyta tvarka man yra leidžiamas, akcijas aš turiu deklaruoti nustatyta tvarka dėl viešųjų ir privačiųjų interesų, tačiau aš dar kartą pabrėžiu, jog įmonių veikloje, ūkiniame valdyme aš nedalyvauju“, – jam būdingai situacijos nesureikšmina premjeras.
Pirmoji teiginio dalis iš principo yra tiesa, dėl antrosios dažnas turto savininkas greičiausiai nuoširdžiai suabejotų ir paminėtų ne vieną dalyvavimo veikloje būdą, formaliai joje nedalyvaujant. Bet šioje istorijoje, kaip sakoma, yra ir niuansų. Mat Lietuvoje, kaip rodo praktika, smulkioms ir vidutinėms įmonėms nėra taip paprasta gauti paskolas savo verslui plėtoti. O štai premjero „Garnis“ gavo, ir, panašu, gana nesunkiai vos išperėtas.
Tad kaip čia nesuabejosi, ar tikrai tas ILTE sprendimas buvo nešališkas?
Lietuvoje reguliariai vis iškyla klausimas, ką daryti su politikų turimais verslais, su akcijomis, kaip tuos dalykus reglamentuoti, kad būtų ir skaidru, ir teisinga, ir moralu, bet ir nebūtų pažeistas konstitucinis žmogaus privačios nuosavybės apsaugos principas.
Šiaip, politikams jau ir dabar keliami kiek ypatingi reikalavimai, susiję su akcijų valdymu. Antai jas būtina deklaruoti, kaip, beje, ir apskritai įvairius savo interesus, galinčius sukelti tam tikrų problemų. Nedeklaravai – kaltink pats save.
Šiuo atveju panašu, kad G. Paluckas tinkamai užpildė deklaraciją. Ir vis dėlto klaustukų, taip sakant, lieka.
Į politiką einančiųjų santykis su turimais verslais, turtais, įmonėmis, akcijomis yra nuolat pasikartojanti problema. Pabrėžtina, kad ji aktuali labai skirtingoms politinėms jėgoms. Prisiminkime Viktorą Uspaskichą, Dainių Kreivį, Ramūną Karbauskį, Visvaldą Matijošaitį, Ričardą Malinauską ir kitus.
Tik kažkodėl nė viena valdžia, kad ir kokia partija būtų joje, taip rimtai ir nesiėmė šios problemos sprendimo.
Tiesa, būta įvairių idėjų, kaip ir ką daryti su tomis politikų akcijomis. Antai, prieš maždaug 15 m., po to, kai dėl interesų derinimo pažeidimų (suklupta ties ES paramos skyrimu mamos įmonei) iš ūkio ministrų turėjo pasitraukti D. Kreivys, buvo daug svarstyta apie galimybę įsteigti vadinamuosius „akluosius fondus“ (angl. blind trust), kurie asmenų „politikavimo“ laikotarpiu būtų atsakingi už jų turimų akcijų valdymą.
Bet po kurio laiko teisininkai konstatavo, kad Lietuvoje netikslinga numatyti privalomo politiko turimų akcijų valdymo perdavimo tokiems „akliesiems fondams“. Išvardytos kelios to priežastys, tarp jų – „sunku teisingai įvertinti tokiems fondams perduodamų akcijų vertę“, „būtina daug specialistų, kurie galėtų dirbti tokiuose fonduose, o jų trūksta“, „būtų sudėtinga užtikrinti tokių fondų nepriklausomumą“, „jų administravimas nepigiai kainuotų valstybei“ ir kt.
Kita vertus, jei nepabandysi, tuomet ir nesužinosi, ar tikrai Lietuvoje nėra galimybės rastis tokiems „akliesiems fondams“. Kitos Europos šalys, pavyzdžiui, Skandinavijoje, tokius turi. Valdžia labai mėgsta lygintis į skandinavus, tai kodėl gi nepasinaudojus jų gerąja praktika ir šioje srityje, o ne tik didinant mokesčius?
Kol kas belieka tikėtis, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, į kurią jau kreipėsi pats premjeras (ir tą pažadėjo padaryti opozicija), pateiks kuo išsamesnius atsakymus į daugelį šiame kontekste iškylančių klausimų.
Net jeigu etikos sargai nenustatytų teisinių politiko įvykdytų pažeidimų, kaip kad ne kartą būdavo praeityje, rinkėjams norėtųsi, kad bent jau šį kartą premjeras imtų ir sureikšmintų aptariamą problemą ir inicijuotų reikiamus teisinius sprendimus, kurie apsaugotų nuo putiniškos ar trampiškos politinės kultūros įsigalėjimo Lietuvoje.
