Žingsnis atgal: reformuoti reformą

Viešąjį administravimą per pastarąjį trisdešimtmetį bandyta pertvarkyti ne vieną kartą. Pavyko tik atlikti tam tikrus fragmentinius pokyčius sistemoje, bet iki esminės reformos taip ir nebuvo prieita.

Kaip rašė VŽ, net pačios ambicingiausios kelių Vyriausybių programos atsimušdavo į pokyčius atlikti sugebančių žmonių stygių: valstybės tarnyba jų neviliojo – nežavėjo menkas atlyginimas ir gana prastas valdininko įvaizdis.

Ketinimus imtis valstybės tarnybos reformos, siekiant didesnio sistemos efektyvumo ir jos patrauklumo, biurokratijos ir nepaslankumo mažinimo, lėšų taupymo ir t. t., I. Šimonytės Vyriausybė deklaravo dar savo darbo pradžioje 2021-aisiais.

Keletą metų ilgais kompromisų vingiais keliavusi reforma pagaliau įgavo aiškesnį pavidalą ir suformulavo vieną svarbiausių tikslų – užtikrinti aukštą vadovų kompetenciją. 

Nauja tvarka išplečia jų atsakomybės ribas: vadovai gali po konsultacijų su darbuotojais nustatyti atitinkamos įstaigos atlyginimų sistemą, patys formuoti reikalingų etatų sąrašus, savarankiškai vertinti tarnautojus. Bet ir patys bus reguliariai vertinami aukštesniųjų institucijų, kurioms bus atsakingi. Vadovai galės būti pakeisti, jeigu nesusitvarkys su keliamais tikslais.

Pernai (2024 m.) vasarą paklaustas, ar po visų pasiektų kompromisų šią pertvarką bus galima vadinti tikru proveržiu, interviu „Verslo žinių“ podkastui „Kontekstai“ Ričardas Juška, tuometinis Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas, atsakė: „Proveržiu aš asmeniškai nepavadinčiau, bet pavadinčiau durų atidarymu išeiti į teisingesnį, sąžiningesnį apmokėjimą. Ir siekį didinti viešojo sektoriaus darbo efektyvumą.“

Svarstydami naują Valstybės tarnybos įstatymą parlamentarai ieškojo kompromisinių formuluočių kai kuriais klausimais, pvz., dėl socialinių garantijų valstybės tarnautojams ar profsąjungų vaidmens. 

Skeptikai šią reformą vertino kaip apipešiotą ir pernelyg kompromisinę. Kai kurie iš tų kompromisų iš dalies paneigė Vyriausybės teiktas pataisas – antai Seimo nariai tuomet nusprendė, kad valstybės tarnautojams ir toliau liks privilegija turėti 22 darbo dienas kasmetinių atostogų, nors ministrų kabinetas siūlė nustatyti 20 darbo dienų, t. y. tiek pat, kiek pagal Darbo kodeksą turi darbuotojai kituose sektoriuose. 

Liko ir priemoka už stažą valstybės tarnyboje, tiesa, ji trečdaliu sumažinta, taip pat panaikinta įstaigų vadovų atžvilgiu.

Tačiau net ir skeptikai pritarė, kad investuoti į efektyvesnį viešąjį valdymą būtina, nes nuo to nemaža dalimi priklauso valstybės judėjimas į priekį.

Regis, vis dėlto pagaliau suprasta – pigi valdžia brangiai kainuoja. Naujas įstatymas suteikė galimybę į valstybės tarnybą pritraukti daugiau profesionalių, patyrusių, aukštos kompetencijos specialistų, kurių įgaliojimai gerokai sustiprinti ir kurių dabar nebuvo galima pasamdyti dėl atlyginimų skirtumų viešajame ir privačiame sektoriuje.

Tikėtasi, kad nebeteks „gudrauti“, kai, siekiant didesnio atlygio, tenka veltis į įvairias neskaidrias schemas, kurių valstybinėje tarnyboje iki šiol apstu: „papildomą“ darbą, „konsultavimą“, „darbą su projektais“ ir pan. 

Valstybės tarnybos pertvarkos nuostatos pradėjo galioti nuo 2024 m. sausio 1 d. – nuo tada naujomis sąlygomis pradėjo dirbti beveik 40.000 valstybės tarnautojų.

Bet praėjusių metų pabaigoje dirbti pradėjusi Gintauto Palucko centro kairės Vyriausybė beveik iškart pademonstravo nusiteikimą koreguoti pirmtakų įteisintą ir jau įsibėgėjusią valstybės tarnybos reformą.

Be kita ko, skubiai priimtos įstatymo pataisos dėl vadinamojo „ištarnybinimo“ atidėjimo metams. „Ištarnybinimas“ arba kitaip „iškarjerinimas“ – naujojo tarnautojo statuso neatitinkančių darbuotojų perkėlimo dirbti pagal darbo sutartį procesas, liečiantis šimtus valstybės tarnautojų.

Maža to, dabartinė Vyriausybė žada kritiškai įvertinti ankstesnės valdžios priimtus sprendimus dėl valstybės tarnybos pertvarkos ir galbūt juos peržiūrėti, nes esą reforma nulėmė įvairias naujas problemas sistemoje.

Vladislovas Kondratovičius, vidaus reikalų ministras, „Verslo žinių“ podkaste „Kontekstai“ tikino, kad su valstybės tarnyba susiję klausimai yra vienas iš penkių (greta regionų politikos, viešojo saugumo, migracijos politikos ir civilinės saugos) jo vadovaujamos ministerijos prioritetų.

„Valstybės tarnybos elemente“ jis mato, jog reikėtų peržiūrėti prieš tai padarytus sprendimus dėl to, kad krito motyvacija dirbti valstybės tarnyboje, sumažėjo jos konkurencingumas, palyginti su kitomis sritimis, pvz., su statutinėmis institucijomis, su verslo bendrovėmis.

Paklaustas, ar yra pastebima kokia nors pažanga valstybės tarnyboje po įgyvendintos reformos, ministras buvo gana kategoriškas: „Tai kad nejaučiu aš to kažkokio pagerėjimo. Galbūt nereikėtų čia kalbėti vien tik apie atlyginimų pokyčius, bet ir apie socialines garantijas. Yra ir tokių vertinimų, kad jos sumažėjo, o tai automatiškai sukelia valstybės tarnautojams neigiamų emocijų.“

„Kita vertus, neskubėčiau visko vertinti tik gerai arba tik blogai. Todėl dabar jau pradėjome dirbti ta linkme, kad vertinsime pokyčių valstybės tarnyboje poveikį pagal visas procedūras, metodikas. Tuomet ir pažiūrėsime, kaip ten yra iš tikrųjų“, – tvirtino ministras.

Jis iškėlė dar vieną klausimą, į kurį esą „dar teks atsakyti“: ar tai buvo tikra valstybės tarnybos reforma, ar tik vienos įstaigos, t. y. buvusio Valstybės tarnybos departamento, pakeitusio pavadinimą į Viešojo valdymo agentūra (VVA), reforma?

 Ana Selčinskienė, VVA direktorė, VŽ teigė, kad sistemos pertvarka, be kita ko, padidino įstaigų vadovų patrauklumą.

„Stebime tendenciją, kad į įstaigos vadovų pareigas kandidatuoja vis daugiau patyrusių vadovų ne tik iš viešojo, bet ir iš privataus sektoriaus. Pernai įstaigos vadovo konkurse vidutiniškai kandidatavo 18 pretendentų, 2019–2023 m. vidurkis buvo 12“, – skaičiuoja ji.

Kita vertus, VVA vadovė, vertindama pokyčius darbuotojų motyvavimo sistemoje, pripažino, kad per reformos metus pasiekta nedaug. Esą socialinis dialogas valstybės tarnyboje yra dar tik pradinėje stadijoje, tad reformos vizija – palikti socialines garantijas, motyvavimo priemones darbdavio ir darbuotojų susitarimui – pavyko mažai kur.  

Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių reikalų komiteto narys, konservatorius Audrius Petrošius neatmeta, kad nauja valdžia gali bandyti peržiūrėti valstybės tarnybos reformą. Ir tai esą įrodė „ištarnybinimo“ atidėjimo procesas.

„Jis vykdytas paskubom, pažeidžiant logiką ir peržengiant visus terminus – įstatymas dėl proceso atidėjimo vieniems metams priimtas tik šiemet sausio viduryje, nors pats „ištarnybinimas“ pagal galiojusią tvarką turėjo baigtis sulig 2024-ųjų gruodžio 31 d.“, – VŽ sakė opozicinis politikas. Jis neatmetė, kad ir dėl kitų valstybės tarnybos reformos aspektų šiemet gali būti priimti „nebūtinai iki galo pamatuoti“ sprendimai.  

„Tai nebūtų nei prasmingas, nei sistemingas veikimas, nes, kaip parodė ir „ištarnybinimo“ chaotiškas atidėjimas, taip pakertame pasitikėjimą valstybe ir nepadedame sistemai nuosekliai vystytis“, – teigė A. Petrošius.

 Jis sako nelabai įsivaizduojantis, ką galima būtų labai smarkiai keisti reformoje, nes procesai jau daugiau kaip metus juda, sistema veikia. Tai nebent visiškai viską – ir įstaigų vadovų didesnius įgaliojimus, ir lankstesnę specialistų darbo užmokesčio sistemą, ir kitka – tiesiog atšaukti ir grąžinti į buvusią padėtį, o tuo, tikiu, nėra suinteresuotų net ir dabartinėje valdžioje“, – nurodė Seimo narys.

Ekspertai, vertindami valstybės tarnybos reformą, pabrėžė, kad jos įdiegimas yra ilgalaikis procesas, todėl jos rezultatų teks palaukti bent kelerius metus. 

Suprantama, kad procesas ir negali būti lengvas – pernelyg daug „klampumo“ toje dešimtmečiais stagnavusioje terpėje. Viešojo administravimo profesionalumas – tai galimybė panaudoti profesionalumo galias, atskleidžiant platų ekonomikos naujovių ir augimo potencialą.

„Galime judėti mažais žingsniais, surinkę ir suformavę net ir nedidelį profesionalų branduolį, nes, kaip sakė XX a. JAV kultūros antropologė Margaret Mead, „niekada neabejokite, kad nedidelė grupė mąstančių ir atsidavusių piliečių gali pakeisti pasaulį. Ji tikrai tai gali“, – teigia Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas. 

Vadinamieji atlyginimo rėžiai turėtų priklausyti ne nuo pareigų pavadinimo ar didesnio valstybės tarnybos stažo, bet nuo atliekamo darbo sudėtingumo, aukštesnių kompetencijų tam tikroje profesinėje srityje, kompleksiškumo, prisiimamos atsakomybės, savarankiškumo ir reikalaujamų žinių bei gebėjimų.

Galbūt vidaus reikalų ministrui dabar labiau derėtų kalbėti ne apie „valstybės tarnautojų neigiamas emocijas“ ir pulti reformuoti reformos, o kartu su Vyriausybe ir valdančiąja dauguma, anot  A. Petrošiaus, verčiau paieškoti, iš kur dabartinėmis sąlygomis, kai reikalingas papildomas didelis gynybos finansavimas, rasti lėšų artėjančiai pirmai po reformos įsigaliojimo valstybės tarnautojų atlyginimų fondų indeksacijai. O jai, preliminariais skaičiavimais, prireiks ne mažiau kaip 50 mln. Eur.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)