Europa silpna? Užmirškite tai

Europos šalių lyderiai Kyjive. „ZUMA Press“ / „Scanpix“ nuotr.

Nors dėl Ukrainos ateities derasi (bent jau kol kas) tik JAV ir Rusijos atstovai, Europa turi būti rimtai nusiteikusi tapti pagrindine veikėja taikos derybose. Tačiau pirmiausia, anot „The Economist“, ji turi atsikratyti pavojingos iliuzijos, kad yra silpna, ir nustoti taip elgtis.

Derantis dėl laikinų paliaubų Rusija diktuoja tokius reikalavimus, tarsi jau būtų laimėjusi karą, – praktiškai reikalauja Ukrainos kapituliacijos. Dar ne iki galo aišku, kokių nuolaidų Putinui Ukrainos sąskaita padovanos Donaldas Trumpas, juolab kad kone kasdien rusai skelbi vis naujas sąlygas. Ir vis įžūlesnes.

O JAV vadovas, jau nedviprasmiškai užsimindamas, kad ukrainiečiai turėtų susitaikyti su kai kurių žemių bei objektų praradimu, nieko ir niekur nesako, o ko gi Kremlius turėtų atsisakyti.

Apie Putino ir jo kariaunos karo nusikaltimus, atsakomybę už juos, reparacijas ir kt. D. Trumpas girdėti nenori: pagal dabar girdimą retoriką agresorius gauna tai, ką pavogė, – matyt, kaip premiją už grobikišką karą, suniokotus Ukrainos miestus ir kaimus, sunaikintą infrastruktūrą. Ir pražudytas ukrainiečių gyvybes.

Ukraina tikrai nesutiktų su tokia vadinamąja taika ir jos kaina; amerikietiško-rusiško „taikos“ varianto nepriimtų ir Europa. Nes tiek Senasis žemynas, tiek Ukraina išliktų nuolat pažeidžiami dėl būsimos rusų agresijos. Ypač – jei neturės patikimų atgrasymo priemonių.

Atrodo, kad Europa vis labiau tai įsisąmonina – jos lyderiai turi rinktis, ar parodyti stiprybę vykstant dabartiniam procesui, ar susidurti su pavojais, kurie kiltų atsisakius atsakomybės už savo saugumą.

Jei Europa yra rimtai nusiteikusi atlikti pagrindinį vaidmenį taikos derybose, bene veiksmingiausias būdas tai padaryti – ryžtingai ir nedelsiant padidinti karinę paramą Ukrainai.

„Pirmiausia Europa turi atsikratyti pavojingos iliuzijos, kad yra silpna, ir nustoti taip elgtis. Europos NATO narių bendras BVP siekia 23 trln. USD, t. y. dešimt kartų daugiau nei Rusijos. Nepaisant to, iki šiol jos nesiėmė ryžtingų veiksmų, o tai reiškia, kad Rusija ir jos nuskurdę sąjungininkai vis dar išleidžia apie 40% daugiau Ukrainai naikinti, nei visi Vakarai išleidžia padėti Ukrainai apsiginti“, – „The Economist“ teigia Sanna Marin, Tony Blairo instituto strateginė patarėja, buvusi Suomijos ministrė pirmininkė.

Ji skaičiuoja, kad išlaidos, siekiant Ukrainai sudaryti vienodas sąlygas su Rusija, yra mažesnės, nei galima būtų manyti. Per pastaruosius 6 mėnesius Rusija buvo pažeminta Sirijoje, ilgai nesugebėjo išstumti trijų ukrainiečių brigadų iš Kursko srities ir patyrė daugiau kaip 200.000 aukų, žengdama į priekį maždaug tokiu atstumu, koks yra nuo Londono centro iki Hitrou oro uosto. Tai reiškia, kad jos „nuoseklūs pasiekimai“ mūšio lauke per pastaruosius metus buvo nedideli ir kainavo daugiau nei 4.000 Rusijos aukų vienam kilometrui.

Pasak S. Marin, remiantis naujais Tony Blairo instituto atliktais tyrimais, papildomos 40 mlrd. USD metinės karinės paramos Ukrainai (vos 0,2% Europos NATO narių BVP) tikriausiai pakaktų, kad ji prilygtų Rusijos ištekliams mūšio lauke. Turint omenyje didžiulius nuostolius ir svyruojančią ekonomiką, Rusija galiausiai atsidurtų tokioje padėtyje, kad tolesnis karas sukeltų karinę ir ekonominę katastrofą. Tai yra geras atspirties taškas, nuo kurio galima pradėti derybas su Rusija Ukrainai ir Europai palankiomis sąlygomis.

Atslinkus įvairioms krizėms, ES sugebėjo nesutrikti, pavyzdžiui, sugebėjo surinkti 840 mlrd. USD vertės obligacijų ekonomikai atgaivinti po COVID-19 pandemijos. Panašiai didžiulės sumos buvo pritrauktos Europos ekonomikai paremti po pasaulinės finansų krizės. Dabartiniai uždaviniai – kur kas didesni ir sudėtingesni, tad europiečiams tenka įveikti savo pačių įsikaltą nuostatą, kad nesugebame sutelkti politinės valios jiems įveikti.

Dabar mąstyti reikia ne tik apie solidarumą su Ukraina – visa tai gyvybiškai svarbus visos Europos interesas. Todėl, pasak „The Economist“, nėra jokio kompromiso tarp investicijų į visos Europos gynybą ir investicijų į Ukrainos gynybą – tai vienas ir tas pats: su NATO ar be jos Ukraina yra neatskiriama žemyno saugumo architektūros dalis.

Ambicingos investicijos į Europos gynybos pramonę, skirtos paremti Ukrainai dabar, taip pat dramatiškas žemyno gynybos pajėgumų didinimas užtikrins visos Europos saugumą ateityje. S. Marin nuomone, visa tai yra geriausias būdas išsklaidyti JAV abejones dėl NATO naudingumo ar reikalingumo.

Tačiau geriausia, ką Europa pagaliau suvokė, yra tai, kad mes, europiečiai, turime būti pajėgūs savarankiškai veikti – ir veikti ryžtingai. Nelaukdami (ir nesitikėdami) pagalbos iš Amerikos. Taip, tam reikia didelių bendrų investicijų, mažiau delsimo, biurokratijos, bet yra dar vienas ypač svarbus ir būtinas punktas: didinti Europos šalių piliečių supratimą apie pasikeitusią saugumo aplinką ir stiprinti mūsų valią ginti savo vertybes bei taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką. Tai, ką dabar mėgina sunaikinti Putinas ir, regis, jam pataikauti linkęs JAV vadovas.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)