Maistu pasirūpinta, o apsauga?

Vilmantas Vitkauskas, Nacionalinio krizių valdymo centro vadovas, VŽ sako, kad vienas svarbiausių valstybės prioritetų – pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms ir krizėms. Vienas esminių šio pasirengimo darbų – suplanuoti, kaip esant poreikiui šalies gyventojai būtų aprūpinami maistu.

 „Glaudžiai bendradarbiaujame su verslu, prekybos įmonėmis, pastebime atsakingą verslo požiūrį ir norą įsitraukti į svarbiausių gyventojų poreikių užtikrinimo plano įgyvendinimą“, – akcentuoja jis.

Praėjusiais metais buvo pakeistas valstybės rezervo užtikrinimo modelis: vietoj neapdirbtų produktų, tokių kaip grūdai, kuriuos būtų sudėtinga ekstremaliomis aplinkybėmis apdoroti ir paversti vartojamais produktais, numatoma rezervacijos sistema jau paruoštiems ar greitai paruošiamiems maisto produktams saugoti. Skaičiuojama, kad Lietuvos maisto pramonės gamybos pajėgumų pakaktų aprūpinti maistu piliečiams rimtos krizės atveju.

Maisto produktų tiekimo ir paskirstymo sistemoje dalyvauja maisto prekių prekybos tinklai, veikiantys Lietuvoje. Numatytos daugiau nei 125 maisto ir kitų būtiniausių prekių bei vaistų prekybos vietos visoje šalyje, kurių veikimas bus užtikrinamas krizių metu.

Planuojama, kad šių vietų veikla bus vykdoma ir esant elektros tiekimo sutrikimams, nesant mobiliojo ryšio, duomenų perdavimo paslaugų ir t. t. Pasak V. Vitkausko, bus užtikrinama prekybos vietų fizinė apsauga, nenutrūkstamas prekių tiekimas ir papildymas, pasirūpinta, kad parduotuvės darbuotojai tęstų savo veiklą.

Maisto paskirstymui gyventojams, kurie negali patys atvykti į prekybos vietas, planuojama pasitelkti nevyriausybines organizacijas.

Prekybos tinklų įtraukimas – tik viena iš trijų gyventojų aprūpinimo maisto produktais sistemos dalių. Iš esmės sistema susideda iš valstybės rezervo atsargų, kuris kaupiamas jau minėtų rezervavimo sutarčių pagrindu, antroji pakopa – atraminės prekybos vietos, ir trečioji – gamintojai, perdirbėjai, didmenininkai ir kiti ūkio subjektai, vykdantys maisto produktų gamybą.

Gyventojų aprūpinimo maisto produktais sistemos kūrimo programoje jau dalyvauja didieji prekybos tinklai: „Maxima“, „Iki“, „Lidl“ ir „Rimi“.

Vaidas Lukoševičius, „Rimi Lietuvos“ generalinis direktorius, sako, kad kiekviename mieste išskirtos šiuo klausimu strategiškai svarbios parduotuvės. 

„Tikrai pasiruošimo darbai vyksta. Aišku, jie organizuojami su tam tikru konfidencialumu. Visi planai šiuo metu yra dėliojami. Pastaruoju metu gana dažnai vyksta stalo pratybos, bandome simuliuoti įvairias situacijas, kad kiekvienas maisto produktų tiekimo grandinės dalyvis žinotų, už ką būtų atsakingas“, – sako vadovas.

Dalyvavimas šioje programoje pareikalaus iš įmonės investicijų, kad būtų galima užtikrinti nenutrūkstamą elektros energiją, reikės įsigyti generatorių: jų kainos, priklausomai nuo galingumo, gali skirtis nuo keliasdešimt iki kelių šimtų tūkstančių eurų.

Statant naujas parduotuves bus įrengtos ir slėptuvės.

„Maxima LT“ teigia taip pat aktyviai dalyvaujanti minėtoje sistemoje, tik kol kas nesiima vertinti, kiek tai kainuos verslui, nes dar nėra visiškai nuspręsta, kiek iš viso tinklo parduotuvių bus įtrauktos.

Pasak Viliaus Rimkaus, „Maxima LT“ Turto valdymo departamento direktorius, savarankiško veikimo planas sudarytas ir svarbiausių sandėlių veikimui, taip pat parengtas būtiniausių prekių sąrašas bei planas, kaip būtų užtikrintas jų tiekimas į parduotuves net ir karo atveju. 

Dainiaus Dundulio, „Norfos“ įmonių grupės pagrindinio akcininko, nuomone, tokio pobūdžio iniciatyvos aktualios, bet svarbu, kad jos nebūtų rengiamos tik dėl akių.

„Ar nebus taip, kad surašys dokumentus, padės į stalčių, panaudos biudžeto pinigus ir tuo viskas baigsis, o iškilus krizei realios naudos tie planai neturės? Prisiminkime pasirengimą Astravo elektrinės galimai katastrofai. Kas šiandien likę iš to pasirengimo?“ – kelia klausimus D. Dundulis.

Pasak jo, „Norfa“ kol kas nėra gavusi kvietimo prisijungti prie aprūpinimo maistu sistemos. 

Bet, kaip VŽ informavo V. Vitkauskas, kvietimas per prekybininkų asociaciją buvo pateiktas visoms didžiosioms prekyboms įmonėms, tarp jų – ir „Norfai“. Jis esą galioja ir šiandien, minimas tinklas bet kada gali prisijungti.

Rūtos Vainienės, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos (LPĮA) direktorės, požiūriu, pastaruoju metu vykstantys prekybininkų ir Nacionalinio krizių valdymo centro susitikimai visoms pusėms padeda geriau suprasti esamą situaciją ir pasirengimo krizei galimybes.

„Atsirado aiškumas, koks yra valstybės planas, jei ateitų „data x“. Dabar jau matome laikančiąsias konstrukcijas, architektūrą, kuri dar apaugs sprendimais, konkrečių prekybininkų veikimo planais, kaip tokiu atveju būtų gyventojai aprūpinami maistu“, – pasakoja R. Vainienė.

VŽ žiniomis, visų suinteresuotų asociacijų – bankų, vaistinių, prekybininkų degalais, mažmeninės prekybos įmonių – nariai kol kas dar nebuvo susėdę prie vieno stalo, tačiau vyksta valdžios institucijų ir sektorinių asociacijų pasitarimai.  

Nors pastaruoju metu dažnai minima galimo karo sąvoka, daliai Lietuvos itin aktuali yra ir grėsmė iš Astravo – elektrinės avarijos atveju. Šis scenarijus irgi yra Nacionalinio krizių valdymo centro kompetencija.

Aprūpinimo maistu klausimas pradėtas spręsti ir, regis, jau įsibėgėja, o gyventojų saugumo reikalai dar nesulaukia reikalingo atsakingų institucijų dėmesio: Lietuvoje nėra įrengta pakankamai slėptuvių, priedangų ir kolektyvinės apsaugos statinių, kurie karinių veiksmų atveju, vykstant apšaudymams iš oro raketomis, dronais, aviacinėmis bombomis ar įsiplieskus mūšiams miesto teritorijoje, padėtų išvengti civilių gyventojų aukų.

Ne ką geresnė padėtis ir su slėptuvėmis. Kaip nurodo teisės aktai, slėptuvė yra skirta valstybės ir savivaldybės institucijų, įstaigų funkcijų tęstinumo užtikrinimui karinės agresijos ar kitokios ekstremaliosios situacijos atveju. Tad slėptuvių įrengimas yra valstybės, savivaldybės institucijų atsakomybė. 

Saugumo atveju negalioja patarlė „Geriau vėliau nei niekada“. Vėliau negalima, reikia kuo anksčiau. Net jei dėl visa ko.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)