Ir saugok darbdavius nuo pagundų

Ir priežasčių tam keletas. Kartais tai jau – ne priežastys, o pasekmės to badmečio, kai verslui darbo rankos ir protai buvo reikalingi lyg vanduo. Darbuotojai ta situacija naudojosi, nes žinojo, kad darbą vis tiek gaus. O pereinant į kitą darbovietę įprastai atlyginimą lengviau pasididinti nei metų metus dirbant toje pačioje įmonėje. Jei specialistas dar ir geras savo gebėjimų pardavėjas, pas naują darbdavį jis gali uždirbti 20–30% daugiau.

Vadovai neretai patys pripažindavo, kad tai – neteisinga senbuvių atžvilgiu, tačiau neturi kitos išeities: pirma pinigai, paskui – kėdės. Ir jei tu nesumokėsi kandidato prašomos sumos, sumokės kitas, žinoma, jei ši – neperžengia sveiko proto.

Tačiau vadovai ne sėdėjo sudėję rankas, o ieškojo, kuo tuos trūkstamus darbuotojus pakeisti. Kaip visi žinome, tie, kas ieško, randa. Ypač šiais technologijų laikais. Tad įmonės automotizavosi, robotizavosi ir sparčiai ginklavosi viskuo, ką tik siūlė technologijų galimybės.

Dar daugiau: vis dažniau įmonėse šalia darbuotojų prisėsdavo naujas kolega – dirbtinis intelektas (DI). Tiesa, jis dar – netobulas, tačiau sparčiai mokosi: netgi iš savo klaidų. Be to, jis yra nekaprizingas, nepavargsta, neserga, neatostogauja, nebūna prastos nuotaikos ir neatsineša darban problemų iš namų. O ir darbų padaro nemažai. Taigi, dalis darbuotojų funkcijų atkrito, nes jas kuo puikiausiai parėmė DI.

Tai reiškia, kad darbo skelbimų gerokai sumažėjo, Vadinasi, išaugo kandidatų skaičius. Tie skelbimai, į kuriuos anksčiau atsiliepdavo vos keli specialistai, dabar vidutiniškai sulaukia bent jau 25 CV. Atrodo, kad artėjama prie popandeminio laikotarpio, kai darbo neteko šimtai tūkstančių žmonių, tad į kiekvieną pasiūlymą atsišaukdavo galybė kandidatų. Prieš 5 metus VŽ rašė, kad į administratoriaus (-ės) darbo vietą atrankos įmonė sulaukė net 400 CV.

Tačiau netrukus visi norintys dirbti darbą rado, ir darbdaviams vėl teko griebtis žiburio darbuotojų beieškant. Todėl ir buvo investuota į technologijas bei įdėmiai peržiūrimos įmonės struktūros: gal iš tiesų galima pasiekti tokių pat rezultatų su mažesniu darbuotojų būriu?

Apie aukso amžių darbdaviams kalbėti kiek ankstoka, tačiau kad jų gyvenimas – į kalną, mažai kas abejoja. Bet čia pat kyla grėsmė pasiduoti pagundoms. Viena jų – pervertinti DI galimybes. Juk kiekvienam generolui reikalinga sava armija: pakeitęs ją vien technologijomis, pergalių vargu ar daug laimėsi.

Kita kliūtis, ties kuria nesunku parklupti, – išaugus specialistų pasiūlai nustoti rūpintis savais darbuotojais. Suprask, nepatinka, išeik: prie durų eilės norinčių dirbti laukia. Tokia situacija buvo įprasta prieš gerus tris dešimtmečius, laukinio kapitalizmo laikais. Tad būtų labiau negu liūdna, jei paaiškėtų, kad kai kurios įmonės savo kultūra grįžta atgal į praeitį.

VŽ nuomone, laimės tie darbdaviai, kurie sugebės išsaugoti tai, ką jau yra sukūrę, bet pasinaudos proga papildyti savo komandą naujais talentais. Taip pat daugiau pasieks tos įmonės, kurios investuos ne tik į DI, bet ir į savo personalą. Net patys technologijų kūrėjai pripažįsta, kad DI žmogų gali išlaisvinti nuo rutininių darbų, bet jokiu būdu ne jį pakeisti. Taigi emocinis intelektas ima viršų prieš dirbtinį.

Bent jau kol kas.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)