Fantazijos apie slaptą kišenę

Lietuvos bankas (LB) atliko pensijų fondų apžvalgą ir „aptiko“ iššūkių: mažas pensijas, neigiamas demografines tendencijas, nepakankamą darbdavių įsitraukimą ir valstybės finansavimo krūvį.

Simonas Krėpšta, LB valdybos narys, rado išeitį – didinti antros pensijų pakopos efektyvumą.

Banko atstovai sugalvojo ir būdą, kaip padidinti tą „efektyvumą“: atsisakyti valstybės įnašų – mat tai kasmet kainuoja 300 mln. Eur.

Skylę turėtų užlopyti darbdaviai. S. Krėpšta viską jau suskaičiavo: tam, kad ši suma būtų pakeista darbdavių įnašais, šie turėtų siekti 1,5% nuo atlyginimo.

O kad nepasirodytų per maža, LB atstovo nuomone, toliau reikėtų derėtis ir dėl dar didesnio darbdavių įsitraukimo. Paprasčiau tariant – įnašus padidinti dar labiau.

Aurelija Maldutytė, Lietuvos darbdavių konfederacijos (LDK) prezidentė, perspėja, kad centrinio banko siūlomas įnašas, kurį turėtų mokėti darbdaviai, didintų finansinę naštą Lietuvos įmonėms, galėtų pakenkti jų konkurencingumui.

LDK vadovė tokį LB siūlymą vadina keistu – pasak jos, bendrovės jau dabar prie darbuotojų senatvės prisideda per mokesčius, o centrinis bankas neteisingai traktuoja šį indėlį.

„Darbdavys moka atlyginimą ir visus su tuo susijusius mokesčius. Tai yra darbdavio prisidėjimas visa apimtimi“, – teigia ji.

Bet gal LB mano, kad darbdaviai turi kokią nors slaptą kišenę, iš kurios jie turės semti pinigus 1,5% įnašams?

Ir ar analitikams, sėdintiems centriniame banke, į galvas nepasibeldžia mintis, kad papildomos darbdavio išlaidos pristabdys atlyginimų didinimą? 

Koks bus trečios pakopos, prie kurios darbdavys ir taip prisideda, likimas?

O valstybė kaip darbdavė ar mokės (kaip?) įnašus už jos tarnyboje esančius žmones? Jei taip, tai tarnautojų pensijas vėl finansuos tie patys privataus sektoriaus darbuotojai.

Paradoksas: S. Krėpšta sako, kad valstybė sutaupys 300 mln. Eur, neprisidėdama prie antros pakopos, bet čia pat siūlo kitą, tikrą švaistūnišką variantą – tuos pačius pinigus (gal ir daugiau) sukišti į valstybinį pensijų fondą, kurį ragina steigti ir finansuoti jo veiklą – supratote teisingai – valstybės lėšomis.

Atsiras dar vienas brangus departamentas Lietuvos banke, kuris darys tą patį, ką daro komerciniai fondų valdytojai. Ar ponai S. Krėpšta ir Gediminas Šimkus, LB vadovas, siūlo administruoti fondą „už pigiau“? Kas tada dengs nuostolius, nes su pigiais studentais pensijų fondo nepavaldysi.

Įdomu, kokią stebuklingą grąžą kažkokiais stebuklingais valstybiniais įrankiais ketinama uždirbti pensijoms. Pirmadienį, sausio 6 d., per televizijas komentuodama privačių pensijų fondų rezultatus, niekad nieko neuždirbusi pati, bet visada žinanti, kad visi (ir darbdaviai) privalo mokėti daugiau, naujoji socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė pareiškė, kad per metus 17% (!) prieaugis yra... nedaug.

Jei 17% yra nedaug, tada kiek yra daug, ir kas atsakys, jei bus mažiau? Keistai atrodytų, jei nesėkmingų investicijų atveju reputacinę žalą valstybei sugeneruotų valstybinis pensijų fondas.  

Šis fondas bus „gerietis“ ir iš surinktų pinigų daugiau skolins vidaus rinkai, tik vėl įdomu: už kiek skolins – negi pigiau nei pinigų kaina rinkoje? Tokia perspektyva vis mažiau kvepia rinkos ekonomika ir vis daugiau primena vienoje neegzistuojančioje valstybėje demonstruotą „valstybės-motinos“ rūpestį visais.

Iš S. Krėpštos pasisakymų taip ir lieka neaišku, kaip funkcionuotų sistema. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos bankas, užuot išlaikęs kompetentingos, ekspertinės ir nepriklausomos institucijos statusą, nepaisydamas savo reputacijos vis labiau panėšėja į politikų skambių rinkiminių šūkių įgyvendinimo tarnaitę.

Laimei, pinigų emisijos funkcijas esame patikėję Europos centriniam bankui, nes buvusi profsąjungų lyderė greičiausiai kasmet reikalautų gerokai didesnės nei 17% valstybinio pensijų fondo grąžos, kurią LB pasiekti padėtų nebent pinigų spausdinimo mašina. 

Be argumentuotų atsakymų į klausimus dėl staiga valdantiesiems parūpusios antros pensijų pakopos pertvarkos, nežinia kokios ir kada būsiančios „geresnės“ pensijų ateities ir pan. atrodys, kad bandoma lipdyti naują darinį vien todėl, kad nemaža, finansiškai neraštinga, bet rinkimuose aktyvi visuomenės dalis nesupranta poreikio kaupti senatvėje. Todėl ir nori išsiimti pinigus iš fondų.

Dabartinei valdžiai tokia publika labai tinka – juk reikia daugiau pinigų dosniems pažadams įgyvendinti (juk „sutaupys“ tuos 300 milijonų).

O kaip dėl ateityje gresiančios socialinės įtampos? Gal tiesiog viliamasi, kad tai jau bus kitų valdančiųjų, kokių konservatorių, galvos skausmas. Kaip jau ne kartą ir buvo.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)