Viduriniuose Rytuose keičiasi jėgų pusiausvyra: kas išlošė, o kas pralaimėjo žlugus B. al Assadui

Žaibiškas sukilėlių puolimas, kuriam prireikė vos 11 dienų kovų, užbaigė daugiau nei 50 metų gyvavusį autoritarinį al Assadų klano valdymą.

Hafezas al Assadas valdė Siriją nuo 1971 m. iki savo mirties 2000 m. ir sukūrė paranojišką, žiaurią valdymo sistemą, kurią paveldėjo jo sūnus Basharas. Šio era baigėsi gruodžio 8 d., kai sukilėliai įžengė į sostinę Damaską, ir B. al Assadui teliko sprukti į Maskvą.

Jo pagrindiniai sąjungininkai – Rusija ir Iranas bei „Hezbollah“, susilpninti karų Ukrainoje ir Gazoje bei Libane, jam padėti galėjo tik žodžiais ir prieglobsčiu, bet ne kariniais veiksmais.  

Sirai sekmadienį šventė B. al Assado despotiško valdymo pabaigą tiek pačioje Sirijoje, tiek užsienio šalyse, į kurias per pastarųjų 13 m. pilietinį karą pasitraukė 6,2 mln. žmonių. Ir jie, ir sukilėliai, ir pasaulio lyderiai kalbėjo apie naują istorinę galimybę Sirijai.

Atrodytų, kad pagrindinis laimėtojas šioje situacijoje galėtų būti Sirijos visuomenė, tačiau yra ne vienas „bet“.

Ar nuosaikumas nėra tik kaukė?

B. al Assado režimą nuvertusiems sukilėliams vadovauja islamistų aljansas „Hayat Tahrir al-Sham“ (HTS) kartu su Turkijos remiama kovotojų grupuote, vadinama Sirijos nacionaline armija (SNA).

HTS, kurią JAV įtraukusi į teroristinių organizacijų sąrašą, įkūrėjas Abu Muhammadas al-Jolani kadaise buvo grupuotės, kuri galiausiai tapo „Islamo valstybe“, narys. Vėliau jo paties įkurta grupuotė „Jabhat al-Nusra“ prisiekė ištikimybę „al-Qaedai“. 2016 m. ji viešai nutraukė šiuos ryšius ir dabar A. M. al-Jolani save pristato kaip nuosaikų lyderį.

Kaip rašo „Politico“, Idlibo anklave, kurį HTS valdo nuo 2016 m., grupuotė iš tiesų sušvelnino savo požiūrį į krikščionių ir drūzų mažumas. O užėmęs Alepą A. M. al-Jolani pažadėjo krikščionims, kad jie bus saugūs.

Vis dėlto HTS kontroliuojamoje teritorijoje kyla rimtų problemų dėl žmogaus teisių, įskaitant egzekucijas asmenims, kaltinamiems priklausymu konkuruojančioms grupuotėms, taip pat dėl kaltinimų šventvagyste ir svetimavimu.

Tad vienas „bet“ – ar tikrai A. M. al-Jolani ir HTS atsisakė savo ekstremistinių šaknų.

Kitas – ar grupuotės nepradės kariauti tarpusavyje. HTS ir SNA vienais laikotarpiais buvo sąjungininkės, kitais – varžovės, o jų tikslai gali skirtis.

Turkijos remiama SNA ir dabar kovoja su Sirijos demokratinėmis pajėgomis (SDF), kurioms vadovauja kurdai. Be to, šalyje yra dar daugybė kitų grupuočių ir jų tarpusavio koordinacijos laipsnis neaiškus.

Atrodo, kad kurdai, kuriems B. al Assadas šiaurės rytų Sirijoje leido turėti pusiau autonomiją, bus vieni iš pralaimėjusių dėl režimo žlugimo. Abejotina, ar naujoji valdžia, jei joje dominuos islamistai, suteiks kurdams tokią pačią laisvę, juolab kad ji bus skolinga R. T. Erdoganui. SDF pajėgas iki šiol rėmė JAV, tačiau būsimasis prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad JAV neturėtų turėti ką nors bendro su Sirija: „Tai ne mūsų kova. (...) Neįsitraukime!“.    

Turkija

Analitikai mano, kad iš išorinių jėgų dėl B. al Assado žlugimo labiausiai išlošė Turkija ir Izraelis, bet ir jiems yra rizikų.

Recepas Tayyipas Erdoganas, Turkijos prezidentas, ir B. al Assadas kadaise buvo draugai. Tačiau R. T. Erdoganas palaikė sukilimą, kai jis kilo beveik prieš 13 m., – daugiausia dėl to, kad Turkijos geopolitinis varžovas Iranas rėmė Sirijos režimą.

Sirijos režimo žlugimas dabar greičiausiai suteiks R. T. Erdoganui galimybę pasiekti keletą strateginių geopolitinių tikslų, pvz., turėti didesnę įtaką pietinei kaimynei ir visam Levanto regionui, pažaboti kurdų separatistus. Be to, būtinas Sirijos atstatymas taip pat taps palankiu sandoriu Turkijos verslui.

Turkijos užsienio reikalų ministras Hakanas Fidanas sekmadienį pareiškė, kad Sirijos vienybės ir teritorinio vientisumo išsaugojimas yra pagrindinis Ankaros tikslas, kaip ir kova su „teroristais“ kurdų kontroliuojamose Sirijos teritorijose.

Kaip „Wall Street Journal“ (WSJ) sakė Sinanas Ulgenas, Stambule veikiančio „Edam“ analitinio centro direktorius, iš Turkijos perspektyvos naujas pavojaus elementas yra Sirijos valstybės žlugimas, nes tuomet „gali atsirasti kurdų pseudovalstybė, kurią tikriausiai palaikys JAV ir Izraelis.“

Skirtingai nei SNA kovotojai, HTS pastarosiomis savaitėmis iš esmės susilaikė nuo kovos su kurdais. Grupuotė leido kurdų sukarintoms pajėgoms saugiai evakuotis iš kai kurių Alepo dalių ir kalbėjo apie būtinybę apsaugoti Sirijos etninę ir religinę įvairovę.

Izraelis

Nors Iranas suskubo apkaltinti Izraelį prisidėjus prie B. al Assado nuvertimo, tiesioginės Izraelio karinės pagalbos įrodymų nėra.

Vis dėlto Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu pažymėjo, kad Sirijos režimo žlugimas „yra tiesioginis mūsų ryžtingų veiksmų prieš „Hezbollah“ ir Iraną, pagrindinius B. al Assado rėmėjus, rezultatas. Tai sukėlė grandininę reakciją, į kurią įsitraukė visi, norintys išsilaisvinti iš šios tironijos ir jos priespaudos“.

Kaip rašo „Politico“, B. al Assado nuvertimas Izraeliui akivaizdžiai naudingas. Tai reiškia, kad Irano galia regione dar labiau susilpnėjo, o iš vadinamosios Teherano pasipriešinimo ašies pašalintas svarbus dėmuo – Sirija. Be draugiško režimo Sirijoje Iranas neturės sausumos kelių, kuriais galėtų aprūpinti savo remiamą Libane įsikūrusią šiitų grupuotę „Hezbollah“ ir padėti jai kare su Izraeliu. 

Tad „Hezbollah“ – dar vienas akivaizdus pralaimėtojas, o Libanas gali tapti laimėtoju, jei šaliai pavyks ištrūkti iš „Hezbollah“ gniaužtų.

Tačiau, kaip pabrėžė B. Netanyahu, nepaisant didelių galimybių, kurias suteikia ši „istorinė diena“, ji „taip pat susijusi su dideliais pavojais“. Todėl jis įsakė Izraelio kariams įžengti į buferinę zoną tarp Izraelio ir Sirijos Golano aukštumose, siekiant „užtikrinti, kad jokia priešiška jėga neįsitvirtintų prie pat Izraelio sienos“, ir būti pasirengusiems bet kokiam chaosui, kuris gali kilti Sirijoje.

Rusija

B. al-Assado žlugimas smarkiai susilpnino Rusijos ir Irano pozicijas Viduriniuose Rytuose. Būtent Maskva ir Teheranas kartu išgelbėjo Sirijos režimą nuo žlugimo 2015 m. 

Irano vadovaujamos šiitų sukarintos pajėgos, kurias parėmė bombardavimo kampaniją vykdžiusi Rusija, padėjo B. al Assadui susigrąžinti Alepą iš sukilėlių, ketverius metus kontroliavusių maždaug pusę miesto.

Maskva, anot „Politico“, šią vasarą spaudė B. Assadą susitaikyti su R. T. Erdoganu ir ieškoti politinių sprendimų pilietiniam karui užbaigti. Jei tai būtų įvykę, Sirija neabejotinai būtų atvėrusi kelią Rusijos įmonėms ir būtų užtikrintas Maskvos strateginių oro ir jūrų bazių Sirijoje saugumas.

„Tai, kas įvyko, yra didžiulis smūgis Rusijos įtakai ir prestižui regione, – WSJ sakė Aleksandras Gabujevas, Carnegie Rusijos ir Eurazijos centro direktorius. –  Asado režimo palaikymas, kišimasis į Sirijos pilietinį karą Asado pusėje kartu su iraniečiais buvo viena iš svarbiausių Rusijos gebėjimo smogti aukščiau savo galimybių demonstracijų.“

Dabar Rusijos jūrų ir oro pajėgų bazių Viduržemio jūroje ateitis nebeaiški. 

Vis dėlto būsimoji Sirijos vyriausybė tikriausiai būtų suinteresuota bent šiek tiek kariškai bendradarbiauti su Maskva, nes didžioji dalis ginkluotės, perimtos iš B. Assado, yra rusiškos arba sovietinės kilmės.

„Sirijos kariuomenė buvo apmokyta ir sukurta rusų, o kariuomenės valdymo programinė įranga yra rusiška, – WSJ sakė Ammaras Kahfas, su Sirijos opozicija susijusio Omrano analitinio centro vykdomasis direktorius. – Sirija galėtų tapti neutralia valstybe, palaikančia gerus santykius su JAV ir gerus santykius su Rusija, tačiau Sirijos kariuomenė ir toliau išliktų pirmiausia orientuota į Rusiją.“

Kol kas Sirijos sukilėliai Rusiją priskiria kitai kategorijai nei Iraną. Sukilėlių pareiškime po Alepo žlugimo teigiama, kad Sirijos žmonės neturi konflikto su Rusija. Nors sukilėliai džiaugsmingai plėšė Irano ambasadą Damaske, Rusijos misija liko nepaliesta.

Iranas

Nors Iranas neteko sąjungininko ir sausumos kelių apginkluoti „Hezbollah“, analitikai mano, kad jis nebūtinai prarado visą įtaką Sirijoje.

„Tai, kas įvyko Sirijoje, neabejotinai yra laikina Irano nesėkmė, svarbu nepamiršti, kad Iranas yra oportunistas ir yra įpratęs veikti nestabilioje aplinkoje, – sakė Tarptautinės krizių grupės vyresnioji patarėja Dina Esfandiary. – Iranas žaidžia ilgą žaidimą.“

Tačiau visų pirma, anot analitikų, Irano prioritetu taps Sirijos konflikto išplitimo į Iraką prevencija, nes jei kas nors nutiktų jame, Irano sienos taptų labai pažeidžiamos.

Persijos įlankos monarchijos, kaip Saudo Arabija ir Kataras, kurios kadaise finansavo Sirijos sukilėlius, taip pat ieško būdų, kaip užtikrinti, kad B. al Assado žlugimas nesukeltų naujos neramumų prieš regiono valdovus bangos ir ekstremistinių judėjimų, kaip „Islamo valstybė“, atgimimo, kuris kilo po 2011 m. Arabų pavasario.

„Regione yra daug traumų. Geros naujienos labai greitai virsta blogomis, – sakė Majedas al-Ansari, Kataro premjero vyresnysis patarėjas. – Nenorime, kad Sirijoje nutiktų tai, kas nutiko kitose šalyse po Arabų pavasario. Norėtume, kad būtų pereita prie gyvybingos valstybės, kuri aprūpina žmones.“