P. Jurkevičius: valgyti su Federico

Yra Federico Fellini „čia“ ir yra Federico „dabar“. „Ronald Grant Archive“ / Mary Evan nuotr.

Šiltą sausio savaitgalį pietauju Romos restorane „Cannavota“ prieš Šv. Jono Laterane baziliką. Absoliučiai uber pensinio amžiaus kelneris komentuoja carbonara makaronų kokybę, o paskui sako: „Ar žinote, kad pietaujate prie Federico Fellini staliuko? Šįmet švenčiame Maestro šimtmetį, todėl aš tai pasakau. Vieni nekreipia dėmesio, kitiems įdomu. Jums, matau, įdomu...“

Pašokau. Man labai įdomu. Užsimerkiu. Girdžiu Nino Rotos amarkordinių maršų akordus. Regiu Anitą, laivą ir beprotį zio Teo. Jis rėkia įlipęs į medį: „Voglio una donna!“ (it. noriu moters), ir svaido akmenis į visus tuos, kurie maldauja nulipti.

Prisimenu labai gerai: auklėtoja mums liepė nežiūrėti to durno filmo, to „Amarkordo“, ir neuždavinėti klausimų, ką visai tai galėtų reikšti. Tada dar nesuvokiau: mes visi, įskaitant auklėtoją, žiūrėdami „Amarkordą“ tapome Federico Fellini personažais. Įskaitant mokyklos direktorių, jis irgi stovėjo eilėje prie kino kasų. Įskaitant uolius sovietinės cenzūros rabotnikus, iškirpusius „sekso“ epizodą, kuriame paauglys Titta gauna pačiulpti tabako pardavėjos milžiniškų krūtų spenelius.