Vėl bando įvesti ribojimus Visuomenės informavimo įstatyme

Šį kartą, pateikdama įstatymų pakeitimų projektus, Krašto apsaugos ministerija aiškinamajame rašte akcentuoja, kad juos inicijuoja „Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2018 m. gruodžio 3 d. pavedimu“.

VŽ primena, kad tuo metu premjerui Sauliui Skverneliui teko aiškintis dėl Registro centro duomenų nebeteikimo žiniasklaidai, taip pat dėl sunaikinto Vyriausybės pasitarimo įrašo minėtu klausimu.

Po kilusio pasipiktinimo žiniasklaidai ši teisė buvo grąžinta, o Lietuvos žurnalistų sąjunga ir kelių redakcijų žurnalistai kreipėsi į teismą su prašymu įpareigoti Vyriausybę atkurti ir pateikti sunaikinti garso įrašą. Vilniaus apygardos administracinis šį prašymą atmetė, tačiau sprendimas yra apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Dabar Krašto apsaugos ministerija parengė ir teikia svarstyti projektus dėl Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą bei Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 18 straipsnio pakeitimo įstatymo projektus.

Be kitų pakeitimų juose siūloma įtvirtinti naują sąvoką „tarnybinio naudojimo informacija“. Ja siūloma laikyti tokią informaciją, kuri yra susijusi su klausimais, dėl kurių valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos nėra priėmusios galutinio sprendimo, vidaus darbo reikmėms skirtos nuomonės ir pozicijos, informacija apie institucijos ar įstaigos vidaus darbo tvarkos organizavimą.

Tai apsunkintų galimybę gauti informaciją, susijusią su valdžios institucijų sprendimo priėmimo procesu, nes didelė jos dalis galėtų būti traktuojama kaip „tarnybinio naudojimo informacija“.

Dainius Radzevičius, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas, pažymi, kad žurnalistų bendruomenė šokiruota nuo tokių pataisų.

„Mano giliu įsitikinimu, tai tiesiogiai ir grubiai prieštarauja mūsų Konstitucijai. Apie tai tikrai pasisakys profesionalūs teisininkai ir man labai apmaudu, kad kažkas pakišo tokį kreivą pasiūlymą. Dar daugiau – galime sulaukti ir tarptautinio neigiamo vertinimo, nes kyla pagrįstas įtarimas, kad tai prieštarauja mūsų šalies tarptautiniams įsipareigojimams. Ką jau kalbėti apie tai, jog teisėkūros procesas iš principo turi būti viešas, o tokiu pasiūlymu paneigiama bet kokios demokratinės šalies visuomenės teisė į informaciją“, – VŽ teigia D. Radževičius.

Pasak jo, greičiausiai ir pati iniciatyva, nebuvo nederinta nei su rimtais teisės specialistais, nei su žmogaus teisų ekspertais.

„Žurnalistų bendruomenę apskritai vėl kažkodėl pamiršo. Atrodo, kad kartais ieškant priešų išorėje, priešais laikomi net Lietuvos gyventojai“, – stebisi D. Radzevičius.

Turi savo paaiškinimą

Savo ruožtu, Krašto apsaugos ministerija pabrėžia, kad minėtais įstatymo pakeitimais, bando spręsti seną problemą.

Pasak Vitos Ramanauskaitės, KAM Ministro patarėjos ryšiams su visuomene, siūlomos pataisos nekeičia ir neriboja viešintinos informacijos ar žiniasklaidos teisės ją gauti. Priešingai, pataisų dėka dalis informacijos, kuri iki šiol turėjo „riboto naudojimo“ žymą, galės tapti „tarnybinio naudojimo“. Tai reiškia, jog prireikus tokią informaciją viešinti, tai bus galima daryti be papildomų išslaptinimo procedūrų ir nepaisant terminų.

„Tai ypač aktualu, kai informacija tampa viešintina. Palyginimui, įprastai riboto naudojimo informaciją galima išslaptinti po 5 metų, tuo tarpu tarnybinio naudojimo informaciją bus galima paviešinti išnykus jautrumui, tarkime, kai jau baigtos derybos, jau suformuotos pozicijos ir jau priimti sprendimai. Antra, pataisomis sprendžiame seną apsikeitimo informacija su ES ir NATO struktūromis problemą, kai Lietuvoje neturime nacionalinio atitikmens žymoms „NATO UNCLASSIFIED“ ir „EU LIMITE“ ir susiduriame su jų administravimo praktiniais klausimais“, – pažymi V. Ramanauskaitė.

Ji priduria, kad tarnybinės informacijos sąvoka jau yra naudojama keliuose LR teisės aktuose, tačiau nėra aiškiai reglamentuota tokios informacijos apsauga – kokiais kanalais, kam, kokiais atvejais ja galima dalintis, tad kyla daug praktinių klausimų dėl jos administravimo, atsakomybės ir pan.

„Šiame etape svarbiausia – sutarti dėl kriterijų, kas turėtų būti laikoma tarnybine informacija. KAM manymu, tai turėtų būti informacija, kurios paviešinimas galėtų pakenkti: valstybės ar sąjungininkų interesams, derybų eigai, įtakoti objektyvų sprendimų priėmimą ar būti užsienio žvalgybos domėjimosi objektas. Tuo tikslu šiuo metu paraleliai yra rengiamos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo pataisos, kurios taip pat turėtų būti svarstomos Seimo pavasario sesijoje“, – kalba V. Ramanauskaitė.

Ne pirmas kartas

VŽ rašė, kad valdančioji dauguma per savo kadenciją ne kartą inicijavo Visuomenės informavimo įstatymo pataisas. Be plačiai nuskambėjusios istorijos su Registrų centro duomenimis, šių metų pradžioje buvo įregistruotos minėto įstatymo pataisas, kuriomis remiantis, žiniasklaidoje būtų draudžiama skelbti informaciją, kuria „skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis“.

Ši formuluotė paskatino žiniasklaidos priemonių ir ekspertų kritiką, kad priėmus minėtas pataisas, bus apsunkintas kelias kritikuoti valdžią.

Pernai rugsėjį Seimas įtvirtino papildomas prevencijos priemones Visuomenės informavimo įstatyme, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai ir jų dalyviai, skelbdami žinias apie savižudybes ar bandymus nusižudyti, neturi skelbti savižudybės ar bandymo nusižudyti motyvų, priemonių ir būdų, traktuoti savižudybės kaip tinkamo kokios nors problemos sprendimo būdo ar kaip savaime suprantamo, kasdienio fakto, vartoti savižudybes romantizuojančių apibūdinimų, rodyti savižudybės proceso ar bandančio nusižudyti, nusižudžiusio žmogaus.

Nemažiau šurmulio buvo kilę ir 2017 m. pavasarį, kai trys Valstiečių partijos atstovai buvo įregistravę pataisą, kad buvo norima visuomenės informavimo priemones įpareigoti skleisti bent 50% pozityvios informacijos.

Žiniasklaidos teisės ekspertai pažymi, kad Visuomenės informavimo įstatymas visada buvo liberalesnis, tačiau pastaraisiais metais čia vis įvairiausiais būdais bandoma perkelti įvairias kitų teisės aktų nuostatas su galimais ribojimais, o tai kelia grėsmę žodžio laisvei.