„Lidl“ – ne švelnus ir pūkuotas klientas, arba Kaip gauti eksporto vizą

Septynerius metus Lietuvoje veikiantis Vokietijos kapitalo prekybos tinklas „Lidl“, dabar turintis 68 parduotuves, išsiskiria tuo, kad 90% asortimento siūlo su savo privačios etiketės ženklais. Dažniau matome ne „Rokiškio sūrio“, „Dadu“, „Mantingos“, „Žemaitijos pieno“, „Nemateko“, „Samsono“, „Varėnos pienelio“, „Klaipėdos pieno“ ar kitų tiekėjų ženklais pažymėtus gaminius, bet, pavyzdžiui, „Pilos“, nors išties perkame lietuvių gamintojų produkciją.

„Lidl“, būdamas tarptautinis (vienas didžiausių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje) tinklas, visose rinkose, kad ir kur veiktų, nors ir turi centralizuotą tam tikrų prekių tiekimą visų šalių parduotuvėms, neišvengia bendradarbiavimo su vietos gamintojais ir ūkininkais.

Tai natūralu – prekiaujant greitai gendančiais produktais itin svarbi kuo trumpesnė tiekimo grandinė, be to, veikia ir pirkėjų lūkesčiai, kurie Lietuvoje, ne išimtis, irgi turi ryškų nacionalumo aspektą. Kaip parodė šį sausį „Lidl“ atlikta pirkėjų apklausa, trečdaliui respondentų kilmės šalis buvo vienas iš trijų kriterijų renkantis maisto produktus.