Maisto papildams – nauji ribojimai
Vitaminai ir mineralinės medžiagos, kaip maisto papildų sudedamosios dalys, daugeliui vartotojų yra įprastos. Tačiau dalį maisto papildų rinkos sudaro tokie produktai, kurių sudedamosios dalys yra kitos medžiagos, turinčios mitybinį arba fiziologinį poveikį, pvz., amino rūgštys, nepakeičiamosios riebalų rūgštys, skaidulos, taip pat augalinės kilmės sudedamosios dalys. Būtent į pastarąsias ir yra nukreipti būsimi draudimai. Tokie maisto papilduose draudžiamų augalinės kilmės sudedamųjų dalių sąrašai sudaromi visų pirma dėl to, kad kai kurie augalai pasižymi toksinėmis ar kitomis pavojingomis savybėmis. Taigi uždraudus tam tikras augalinės kilmės sudedamąsias dalis prisidedama prie vartotojų sveikatos apsaugos užtikrinimo.
Tačiau tai nėra vienintelė priežastis. Su sunkumais susiduriama vertinant maisto papildų, kurių sudėtyje yra tam tikrų augalinės kilmės sudedamųjų dalių, statuso klausimą, t. y. kyla ginčai tarp kontroliuojančių institucijų ir maisto tvarkymo subjektų aiškinantis, ar toks produktas vis dar yra maistas, ar jis jau turėtų būti vaistas, kas reikštų, kad jam turėtų būti taikomi visai kiti (griežtesni) reikalavimai nei maistui. Tačiau tai priklauso nuo konkrečios ES valstybės narės, kadangi bendro sutarimo Sąjungoje šiuo klausimu nėra.
Vis dėlto, reikia turėti omenyje, kad ES, siekiant užtikrinti laisvą prekių judėjimą, turi būti taikomas abipusio pripažinimo principas, t. y. nustatyti nacionaliniai draudimai neturėtų būti taikomi teisėtai pagamintiems ir (arba) pateiktiems rinkai kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse produktams, įskaitant maisto papildus, net jei šie toje kitoje valstybėje būtų pagaminti ar tiekiami rinkai netaikant tokių draudimų, kaip nustatyti, pavyzdžiui, Lietuvoje. Tokia nuostata, kad abipusio pripažinimo principas turėtų būti taikomas, įtvirtinta ir aptariamame naujajame reguliavime. Vis dėlto, dažnai Europos Sąjungos valstybės narės, siekdamos apsaugoti savo rinkas, pažeidžia šį principą, o verslas, siekdamas išvengti didelių bylinėjimosi išlaidų ir nesusigadinti ateities santykių su valstybės valdžios institucijomis, geriau nusprendžia adaptuoti produktus pagal nacionalinius tos valstybės, kurios rinkai ketina tiekti savo maisto produktus, reikalavimus, nei mėgina pasinaudoti abipusio pripažinimo principo jam suteikiamomis galimybėmis.
Verta prisiminti, kad maisto papildas, nepaisant jo sudedamųjų dalių pobūdžio (vitaminų, mineralų ar kitų medžiagų), vis dėlto yra maisto produktas (ne vaistas!), skirtas papildyti įprastą maisto racioną. O maisto produktams priskirti žmogaus ligų gydymo ar profilaktines savybes arba daryti nuorodą į jas, tiek pagal ES, tiek pagal nacionalinį teisinį reguliavimą draudžiama. Kita vertus, teisės aktuose yra ir kitų instrumentų, kuriuos pasitelkiant galima patraukliai pristatyti maisto produktus. Pvz., naudojant teiginius apie sveikatingumą, kuriais užsimenama, kad esama ryšio tarp maisto produkto ar vienos jo sudedamųjų dalių ir sveikatos. Būtina pabrėžti, kad teiginių apie sveikatingumą negalima tapatinti su teiginiais apie žmogaus ligų gydymo ar profilaktines savybes. Teiginiai apie žmogaus ligų gydymą ar jų profilaktiką apibūdina vaistus, ne maistą.
Taigi teiginius apie sveikatingumą galima pateikti tik tuo atveju, jei jie atitinka visas teisės aktuose nustatytas tokiems teiginiams taikomas sąlygas. Pagal bendrą taisyklę sveikatingumo teiginiai apie maistą (taigi ir maisto papildus) visų pirma gali būti pateikiami tik tuo atveju, jei jie yra patvirtinti Europos Komisijos ir įtraukti į Leidžiamų teiginių apie sveikatingumą sąrašus.
Tačiau maisto papildai, kurių sudėtyje yra augalinės kilmės sudedamųjų dalių ypatingi tuo, kad jiems taikomas „švelnesnis“ teiginių apie sveikatingumą pateikimo režimas. Taip yra todėl, kad didžioji dalis sveikatingumo teiginių, skirtų augalinės kilmės sudedamosioms dalims apibūdinti, vis dar nėra įvertinti Europos maisto saugos tarnybos, kuri už tokį mokslinio teiginių pagrįstumo vertinimą yra atsakinga. Tokiems Europos maisto saugos tarnybos žinioje esantiems sveikatingumo teiginiams yra taikomas pereinamasis laikotarpis, t. y. juos galima naudoti teikiant informaciją apie maisto papildus iki tol, kol bus baigtas šių teiginių mokslinis vertinimas ir Europos Komisija priims galutinį sprendimą: juos patvirtins arba atmes, nepaisant to, kad jie nėra įtraukti į leidžiamų naudoti teiginių apie sveikatingumą sąrašus.
Reikia pastebėti, kad šis sąrašas neatsirado staiga, jis yra ilgų diskusijų rezultatas. Susirūpinimas aptariamu klausimu buvo išreikštas jau gerokai anksčiau. O 2014 m. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM)pateikė Maisto papilduose draudžiamų naudoti augalinės kilmės sudedamųjų dalių sąrašo projektą. Vis dėlto, teisės aktu jis tapo visai neseniai.
Tiesa, maisto papildai, kurių sudėtyje yra į SAM patvirtintą sąrašą įtrauktų draudžiamų augalinės kilmės sudedamųjų dalių, nuo parduotuvių lentynų sulig naujaisiais metais neišnyks: tokiais maisto papildais bus galima prekiauti iki jų minimalaus tinkamumo vartoti termino pabaigos, bet ne ilgiau kaip iki 2018 m. gruodžio 31 d., tačiau su sąlyga, kad tokie maisto papildai teisėtai pateikti rinkai arba paženklinti iki 2016 m. gruodžio 31 d. Taigi iš principo nustatytas prekybos turimomis atsargomis (jau paženklintomis!) terminas. O prognozuoti, ar bus laikomasi abipusio pripažinimo principo, jei iškils poreikis, kol kas anksti.
