Aplink Svencelę – dar daugiau urbanizacijos, dar daugiau kanalų

Privačios ir viešos iniciatyvos, unikali gamta, jėgos aitvarų bendruomenė ir įvairios rekreacinės galimybės lėmė, kad Svencelės apylinkės Klaipėdos rajono savivaldybės pietvakariuose pastaraisiais metais tapo vienu „karščiausių“ Lietuvos NT plėtros taškų. Be šios teritorijos sumanytojo Dainiaus Šatkaus išplėtoto uosto, 2023 m. paskelbto geriausiu reakreacinės architektūros kūriniu, rekreacinių paslaugų miestelio ir „Svencelės salų“ komplekso, būsto projektus greta vysto daugybė kitų didesnių ar mažesnių investuotojų, o viena didžiausių šalies NT grupių „SBA Urban“ kiek į pietus jau pradėjo statyti pirmąjį „Vėjo miestelio“ etapą. Kompleksas plėtojamas 36 ha teritorijoje, o iki 2031 m. investicijos į jį gali pasiekti 80 mln. Eur.

Tekstą „Svencelės fenomenas: madingas miestas ant vandens, kuriame negalioja žemėlapiai“ galima paskaityti ČIA. 

Nustatys plėtros taisykles

Kaimyninė Dreverna netapo statybų aikštele, tačiau jos turistiniam patrauklumui taip pat reikšmingą impulsą suteikė praėjusį dešimtmetį įgyvendinta uosto ir jo prieigų plėtra, atstatyta etnografinė laivadirbio Jono Gižo sodyba, įrengtas apžvalgos bokštas ir kiti darbai. 

Pasak Gyčio Kasperavičius, Klaipėdos rajono vyriausiojo architekto, itin sparti pastarojo meto Svencelės–Drevernos vietovės raida jautrioje pamario gamtinėje struktūroje lėmė poreikį nustatyti tam tikras būsimos plėtros taisykles, todėl artimiausiu metu savivaldybė pradės rengti šios vietovės bendrąjį planą. Bet jis, VŽ pašnekovo teigimu, savaime nebus plėtrą stabdantis dokumentas. Priešingai: ateityje ši vietovė matoma ne vien kaip rekreacinė, bet ir pritaikyta nuolatiniam gyvenimui visus metus su atitinkama socialine infrastruktūra, o turistinį jos potencialą stiprins nauji vandens keliai, viešos maudyklos, bendro naudojimo promenados ir kt. 

G. Kasperavičiaus teigimu, Svencelės–Drevernos teritorija nuo pat pirmojo Klaipėdos rajono bendrojo plano numatoma kaip urbanizuojama vietovė: 

„Visos institucijos supranta saugomų kaimyninių teritorijų kontekstą, tačiau Dreverna jau šimtmečius buvo užstatyta, o Svencelėje buvo tarši ančių ferma, kurios dalinė konversija į humanizuotas erdves aplinkosaugos požiūriu yra privalumas. Kitoje pusėje turime kelių kilometrų pamario gyvenvietės pavyzdį Juodkrantėje. Taigi ruožo tarp Drevernos ir Svencelės urbanizavimas yra logiškas, jau kurį laiką vykstantis savaime, ekonomiškai perspektyvus ir pagarbus saugomai aplinkai. Norime valdyti sparčios teritorijos plėtros rizikas – išvengti urbanistinio chaoso, užkoduoti tam tikrą dvasią, sukurti prielaidas svarbiai privačiai infrastruktūrai bei tikslingoms savivaldybės investicijoms į viešuosius ar socialinius objektus“. 

Nauji kanalai ir esamų žiedai

Be gairių ir principų dėl pastatų tūrio, tankumo, intensyvumo, statybose naudojamų medžiagų, viešųjų erdvių tinklo bei socialinės ar inžinerinės infrastruktūros vystymo, mylintiems šį kraštą bene įdomiausia yra kanalų tinklo ateitis. Kaip vėjo ir jėgos aitvarų sostinė išgarsėjusi Svencelė jau neatsiejama nuo vandens kelių ir pramoginės laivybos. Šiuo klausimu G. Kasperavičius nusiteikęs optimistiškai – laivyba jau tapo viena ryškiausių viso marių regiono vizitinių kortelių:

„Jeigu pavyks susidirbti su infrastruktūros, melioracijos, aplinkosaugos ir kitomis institucijomis, regione galime turėti daug platesnį kanalų tinklą, tam tikrą žiedą su Svencele, Dreverna, Vilhelmo kanalu, Minijos upe ir kt. Galėtų vystytis esamų kanalų atšakos, o teritorijų plėtra vyktų kanalų pagrindu. Apskritai kanalai galėtų būti mūsų įsipareigojimas, o išplėtota ir aktyvi jų sistema šį kraštą paverstų unikaliu viso Baltijos regiono mastu“. 

Pašnekovas primena, kad visas Drevernos–Svencelės regionas ir dar platesnis pamario kraštas nuo seno yra išvagotas melioracinių sistemų, dalis kurių ateityje galėtų būti pritaikomos rekreacinei laivybai, ir atkreipia dėmesį, kad Svencelės pavyzdys ir šio projekto laimimi apdovanojimai per pastaruosius dešimtmečius tam tikra prasme padėjo koreguoti su infrastruktūra ar gyvenimu šalia vandens susijusius teisinius reikalavimus:

„Lietuvoje dar turime paradoksų: tarkime, daug paprasčiau pirma pasistatyti sodybą ir šalia jos iškasti kūdrą, negu statyti pastatą prie esamo vandens telkinio. Bet Svencelė yra ne sodyba, o urbanizacija, savo pavyzdžiu jau lėmusi teisėkūros pokyčius ir mažiau institucinės baimės dėl vandens. Dabar šis miestelis yra rekreacinis, tačiau manau, kad ateityje jis neišvengiamai taps gyvenamąja teritorija su tradiciniu, Vakarų šalyse matomu gyvenimu ant vandens“.