35 metai: neapdainuotos Lietuvos ekonominės sėkmės priežastys

Nuostabu, kad Lietuvoje dažnai girdime „galime geriau“. Ir nuostabu, kad daugelis tikime, jog tikrųjų galime. Galėtume daugiau ir daryti. Tačiau pasitinkant nepriklausomybės 35-metį turėtume įsivertinti ir tai, ką jau pasiekėme, – vien tam, kad neužmirštume, ką tausoti ir puoselėti.

Lietuva neatsitiktinai įvardijama kaip viena didžiausių ekonominių reformų sėkmės istorijų Europoje. Dar 1995 m. Lietuvos BVP pagal palyginamąsias kainas vienam gyventojui tesiekė 30% Europos Sąjungos (ES) vidurkio, o šiandien jau pasiekė 90%. Mūsų vidutinės pajamos jau aplenkė visas Centrinės Europos šalis, išskyrus Čekiją ir Slovėniją. Nuo 2010 m. vidutinis atlyginimas išaugo daugiau nei tris kartus, lietuvių perkamoji galia jau vejasi Vakarų Europos šalių lygį.

Nekalbėsiu apie patį svarbiausią mūsų sėkmės veiksnį – Lietuvos žmonių kūrybiškumą, nusiteikimą ir nesiblaškymą integruojantis į ES bei NATO. Šį kartą – apie neapdainuotas, o kartais net atvirkščiai – daug kartų keiksnotas reformas, kurios taip pat prisidėjo prie Lietuvos ekonominės sėkmės. Net jei kiekviena iš jų prie BVP augimo pridėjo, tarkime, 0,2 proc. punkto – tai jau paaiškina, kodėl mums iki šiol sekėsi kiek geriau nei daugeliui.