N. Roubini. Lunatikai ant megagrėsmių kalno

Jei kadaise palūkanų norma buvo per maža (ar netgi neigiama), tai dabar ji greitai kyla, kartu didindama skolinimosi išlaidas ir kurdamos domino efekto skolos krizių riziką. Hiperglobalizacijos, laisvosios prekybos, veiklos perkėlimo į kitas šalis ir „tada, kada reikia“ tiekimo grandinių amžius perėjo į naują deglobalizacijos, protekcionizmo, veiklos sugrąžinimo į savo šalį (arba į draugiškas valstybes), saugios prekybos ir „dėl viso pikto“ tiekimo grandinių dubliavimo erą.

Maža to, naujos geopolitinės grėsmės didina ir šaltųjų bei karštųjų karų riziką bei grasina dar labiau suskaldyti pasaulinę ekonomiką. Klimato kaitos poveikis dar labiau stiprėja ir tai vyksta gerokai sparčiau nei daugelis tikėjosi. Taip pat tikėtina, kad žmonija dažniau susidurs su pandemijomis ir jos bus pavojingesnės bei brangesnės. Pažanga dirbtinio intelekto, mašinų mokymosi, robotikos ir automatizacijos srityse grasina sukurti didesnę nelygybę, ilgalaikį technologinį nedarbą ir dar pavojingesnius ginklus, kurie bus naudojami nekonvenciniuose karuose. Visos šios problemos skatina nepasitenkinimą demokratišku kapitalizmu ir įgalina populistus, autoritarinius ir karinius ekstremistus – tiek dešiniuosius, tiek kairiuosius.

Tai, ką aš vadinu megagrėsmėmis, kiti vadina polikrize – neseniai „Financial Times“ šį žodį išrinko populiariausiu metų žodžiu. Tarptautinio valiutos fondo vadovė Kristalina Georgieva kalba apie „vienu metu užklupusias kelias nelaimes.“ Praėjusiais metais ji įspėjo, kad pasaulio ekonomika susiduria su „galbūt didžiausiu išbandymu nuo Antrojo pasaulinio karo.“ 

Buvęs JAV iždo sekretorius Lawrence'as H. Summersas taip pat teigia, kad susiduriame su didžiausiais ekonominiais ir finansiniais iššūkiais nuo 2008 metų finansų krizės. O naujausiame „Global Risks Report“ – kuris buvo išleistas prieš pat elitui susirenkant Davose aptarti „bendradarbiavimo susiskaldžiusiame pasaulyje“ – Pasaulio ekonomikos forumas įspėjo, kad „ateinantis dešimtmetis bus unikalus, kupinas nežinomybės ir audringas.“

Todėl, kad ir kokį žodį vartojame, visi sutinka, kad mūsų laukia dar nematytas, neįprastas ir netikėtas nežinomybės lygis. Artimiausiu metu galime tikėtis daugiau nestabilumo, didesnių rizikų, intensyvesnio konflikto ir dažnesnių ekologinių katastrofų.

Savo garsiame tarpukario romane „The Magic Mountain“ („Užburtas kalnas“) Thomas Mannas vaizduoja intelektualinį ir kultūrinį klimatą (ir pamišimą), kuris sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą. Nors rašyti knygą Mannas pradėjo dar prieš karą, baigė tik 1924 metais ir tas laikotarpis turėjo reikšmingos įtakos galutiniam jos variantui. Veiksmas vyksta sanatorijoje ir įkvėpimo autorius sėmėsi panašioje Davose esančioje įstaigoje, kuri yra ant to paties kalno viršūnės („Schatzalp Hotel“), kur dabar rengiamos Pasaulio ekonomikos forumo iškilmės.

Šis istorinis ryšys pernelyg akivaizdus. Tą tragišką 30 metrų trukmės laikotarpį 1914–1945 metais dabartinis megagrėsmių amžius primena gerokai labiau nei po Antrojo pasaulinio karo 75 metus trukusią santykinę taiką, pažangą ir klestėjimą. Reikia nepamiršti, kad pirmosios globalizacijos eros nepakako užkirsti kelio pasauliniam karui 1914 metais. Po tos tragedijos kilo pandemija (ispaniškasis gripas), 1929 metais žlugo vertybinių popierių rinka, įsigalėjo Didžioji depresija, kilo prekybos ir valiutų karai, infliacija, hiperinfliacija ir defliacija, finansų krizės ir masiniai bankrotai, nedarbas siekė 20 procentų. Tokios sąlygos paskatino Italijoje iškilti fašizmą, Vokietijoje – nacizmą, o Ispanijoje ir Japonijoje – militarizmą ir dėl to kilo Antrasis pasaulinis karas bei įvyko Holokaustas.

Tačiau kad ir kokie siaubingi buvo tie 30 metų, šiandien megagrėsmės tam tikru požiūriu yra dar baisesnės. Juk pagaliau tarpukario kartai neteko kovoti su klimato kaita, dirbtinio intelekto darbo vietoms keliamomis grėsmėmis ar su netiesioginiais įsipareigojimai, susijusiais su visuomenės senėjimu (nes socialinės apsaugos sistemos buvo dar tik pradedamos kurti ir dauguma pagyvenusių žmonių taip ir nesulaukė savo pirmosios pensijos išmokos). Be to, tuomet pasauliniai karai buvo daugiausia konvenciniai konfliktai, o dabar didžiųjų galių konfliktai gali greitai išsivystyti labiau nekonvencinėmis kryptimis ir galbūt netgi baigtis branduoline apokalipse.

Todėl šiandien susiduriame ne tik su tuo, kas buvo blogiausia XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje (pasikartojančiais neigiamos bendros pasiūlos sukrėtimais), bet taip pat su tuo, kas buvo blogiausia 2007–2008 metais (pavojingai aukšti skolų rodikliai) ir XX amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį. Nauja „geopolitinė depresija“ didina tikimybę, kad kils šaltieji ir karštieji karai, kurie gali lengvai persidengti ir tapti nekontroliuojami.

Kiek žinau, niekas iš dabartinių Davoso dalyvių nerašo puikaus romano apie megagrėsmių amžių. Tačiau šiandieniniame pasaulyje vis aiškiau juntamas tas pats jausmas, apie kurį pagalvojame skaitydami Manno knygą. Gerokai per daug mūsų šiame viršūnių susirinkime nusiraminome ir ignoruojame tai, kas vyksta apačioje esančiame realiame pasaulyje. Gyvename kaip lunatikai, kurie nepaiso įspėjimų apie tai, kas yra tiesiai priešais juos. Reikėtų kuo greičiau pabusti, kol kalnas dar nepradėjo drebėti.

 Komentaro autorius - Nourielis Roubini, Niujorko universiteto Sterno verslo mokyklos ekonomikos profesorius emeritas 

 Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2023 m.